SUSITIKIMAI SU PSICHOLOGU

Kviečia skaityti patarimus, kuriais dalinasi mūsų psichologė Jolanta.

Pandemija kardinaliai pakeitė mūsų pasaulį. Įsiveržė į visas mūsų gyvenimo sritis. Pakeitė ne tik mus supantį pasaulį bet ir mus pačius. Iš mūsų kasdienybės dingo daugelis įprastų dalykų.

Negalėjimas numatyti to kaip atrodys mūsų gyvenimas artimiausiais mėnesiais daugeliui kelia stresą. Žmogaus psichika sunkiai prisitaiko prie pasaulio, kurio negali numatyti, atspėti. Daugelį įprastų veiksmų mes atliekame automatiškai: retai galvojame ką turime padaryti po kelių sekundžių kai judame savo bute, vairuojame automobilį įprastu maršrutu, atliekame nesudėtingus namų ruošos darbus. Mūsų smegenys veikia automatiškai, pagal įprastą realybės modelį . Realybės modelio sukūrimas supaprastina ir palengvina mūsų veiklą, leidžia taupyti energiją, reikalingą mūsų kasdieniam funkcionavimui. Kai mūsų turimas modelis neveikia – mes patiriame stresą. Tuo didesnį kuo daugiau nežinomų, sunkiai numatomų dalykų mus supa.

Tam, kad išgyventi ir nepalūžti mums tenka sukurti naują realybės modelį, išmokti naujų įgūdžių.

Kviečiame jus kartu išmokti naujų įgūdžių leidžiančių išgyventi krizę. Mūsų skiltyje „Susitikimai su psichologu“, kartu mokysimės kaip padėti sau ir kitiems, kaip nepaisant visų sunkumų išmokti patirti gyvenimo pilnatvę, išgyventi džiaugsmus ir netektis, viską ką mums atneš gyvenimas. Kaip neprarasti vilties ir pasitikėjimo.

Naujausi patarimai apačioje ⬇️



Kaip galite padėti sau išgyventi karantiną?

Šiandienos realybėje mus nuolat supa blogos naujienos. Daugelis pradeda dieną nuo žinių skaitymo. Norime žinoti kas vyksta aplink mus. Mums atrodo, kad taip mes jausimės užtikrinti ir saugūs. Nuolatinis blogų žinių atakas didina nerimą, sukelia įtampą ir stresą. Kai nėra gerų naujienų atsvaros, žinojimas nedidina saugumo pojūčio. Todėl, siekiant sumažinti patiriamą stresą, specialistai rekomenduoja apriboti prieigą prie žiniasklaidos – nustatykite vieną fiksuotą laiką, kad patikrintumėte naujienas patikimame informacijos šaltinyje. Patariama apriboti kalbėjimą apie pandemijos naujienas su draugais, pažįstamais arba kolegomis.

Stenkitės nelikti vieni, palaikykite ryšį su artimais netgi jeigu vienintelis galimas būdas yra nuotolinis bendravimas. Dažniau bendraukite skambindami telefonu, naudokite videoskambučius – toks bendravimas suteikia daugiau teigiamų pojūčių negu susirašinėjimas trumposiomis žinutėmis.

Rašykite dienoraščius. Rašymas, ypatingai rašymas ranka padeda sumažinti įtampą ir patiriamą stresą.

Skaitykite grožinę literatūrą. Tyrimai parodė, kad knygų skaitymas gali nuraminti veiksmingiau negu relaksacinė muzika, stalo žaidimai ar šiltas gėrimas.

Stebėkite savo emocijas, neneikite jų egzistavimo. Kalbėkite apie jas.

Stenkitės net pačiose sunkiausiose situacijose įžvelgti teigiamus aspektus, paaiškinti situaciją iš jums naudingesnės pusės. (pvz. „Aš negaliu keliauti po pasaulį, tačiau galiu padaryti daug dalykų savo namuose, kuriuos atidėliojau eilę metų“.)

Jeigu pastebit, kad nepaisant visų jūsų pastangų, jūsų psichinė savijauta prastėja, jeigu turite poreikį išsikalbėti, pasidalinti savo išgyvenimais, gauti profesionalų palaikymą – kreipkitės į psichologą.

Emotikony Mądre Lub Nerdy Myślenia Twarzy | Premium Wektor

Stresas silpnina mūsų atsparumą ligoms. Kokios mūsų asmenybės savybės padeda mums apsisaugoti nuo ligų?

Stresas – ilgalaikis, dažnas arba trumpas, bet intensyvus – silpnina mūsų organizmo atsparumą ligoms. Stresas tai emocinė įtampa, kuri atsiranda kaip reakcija į stiprų vidinį arba išorinį dirgiklį.

Mokėjimas tinkamai apsisaugoti nuo stresą sukeliančių veiksnių didina mūsų atsparumą. Stresas sutrikdo mūsų imuninės sistemos veiklą, paveikia mūsų audinius ir vidaus organus. Ligų, kurios atsiranda kaip atsakas į stresą, sąrašas labai ilgas. Teigiama, kad nėra susirgimų, kurie visiškai nepriklausytų nuo mūsų psichinės būsenos.

Tyrimai parodė, kad kuo labiau žmogus yra paveiktas streso, tuo didesnė tikimybė, kad jis susirgs. Žmonės, esantys streso būsenoje, ilgiau serga, sunkiau pasveiksta. Nerimastingi žmonės turi didesnę riziką susirgti autoimuninėmis ligomis. Žmonės, kurie turi polinkį užgniaužti savo emocijas, išgyvenantys beviltiškumo jausmą, neturintys motyvacijos veikti, per daug globojantys, linkę prisiimti atsakomybę už kitus, per daug kontroliuojantys aplinkinius, nepasitikintys, nelinkę dalintis savo išgyvenimais irgi priklauso dažniau sergančių asmenų grupei. Pastebėta, kad konkretūs gyvenimo įvykiai gali sumažinti žmonių atsparumą ligoms. Tarp jų labiausiai atsparumą paveikia netektis (artimo žmogaus, darbo, buto), vienišumas, ilgalaikė ir vieniša artimojo sergančio demencija arba Alzheimerio liga globa, rūpinimasis artimuoju, kuris serga sunkia onkologine liga, darbas pamainomis, pastovioje įtampoje.

Nors mes vienaip ar kitaip prisitaikome prie stresinių aplinkybių šis procesas reikalauja daug mūsų jėgų ir dėl to mažėja mūsų atsparumas ligoms. Todėl labai svarbu mokėti tinkamai valdyti stresą, neleisti jam mūsų paveikti. Atsparumas stresui priklauso ne vien nuo mokėjimo redukuoti stresą ir pozityvaus mąstymo. Pastaruoju metu vis daugiau atliekama tyrimų, siekiant išaiškinti kokie asmenybės bruožai stiprina, o kokie –  mažina imunitetą.

Pastebėta, kad tarp savybių, būdingų žmonėms su stipriuoju imunitetu, yra:

– Dėmesingumas savo kūno signalams. Sugebėjimas pastebėti, atpažinti nuovargį, patiriamą diskomfortą, skausmą, malonumą. Mokėjimas atpažinti savo emocijas.

– Atvirumas. Sugebėjimas atvirai pasakyti apie savo poreikius, paprašyti pagalbos. Polinkis išsipasakoti, pasidalinti savo išgyvenimais su kitais, ypač stresinėse situacijose. Mokėjimas brėžti savo ribas.

Tokie žmonės yra:

– Turintys savo mylimą veiklą, įsitraukę į ją, turintys pojūtį, kad kontroliuoja savo gyvenimą. Žiūrintys į problemas kaip į iššūkį.

– Gebantys užmegzti ir kurti ilgalaikius, meilę ir pagarbą paremtus santykius.

– Padedantys kitiems. Socialiai aktyvūs. Visapusiški ir gerai sugebantys integruotis.

– Dėmesingi sau, kitam ir juos supančiam pasauliui.

– Tikintys ir aktyviai dalyvaujantys savo bendruomenės gyvenime.

Dažniausiai jie turi gerą, veiksmingą socialinio palaikymo tinklą.

Yra įrodymų, kad teisingai ir nuosekliai dirbant su savimi mes galime išugdyti savyje tam tikras psichologines savybes ir tuo pačiu sumažinti savo polinkį stresui, sustiprinti savo imuninę sistemą bei savo bendrą sveikatą.

😉 | Emoji Wiki | Fandom

Savanoriavimo dovana. Kaip mes padedame sau padedami kitiems.

Savanorystė prasideda ten, kur mes, vedami vidinių įsitikinimų, esame pasiruošę neatlyginamai savo iniciatyva, pasiūlyti pagalbą nepažįstamiems žmonėms. Savanoris negauna atlyginimo, tačiau tai nereiškia, kad jis negauna iš savo veiklos jokios naudos. Tai, ką gauname iš savanorystės, priklauso nuo mūsų įsitraukimo į veiklą ir siekiamų tikslų.

Specialistai pastebi, kad imtis savanoriškos veiklos skatina pareigos jausmas, religinis tikėjimas, savigarba, kitų geras pavyzdys, kitų įtaka, socialinė nauda. Savanoriavimas, leidžiantis paliakyti ryšį su kitais,  patenkina mūsų poreikį būti naudingam kitam žmogui, siekti asmeninio augimo.

Žmonės, paklausti kodėl jie nutarė savanoriauti, dažniausiai nurodo tokias priežastis, kaip: galimybė susitikti su panašios pasaulėžiūros žmonėmis, vertingai ir naudingai praleisti laiką,  išbandyti kažką naujo, susipažinti su skirtingais žmonėmis, noras patikrinti savo gebėjimą kažką nuveikti kitų labui, siekimas atlikti savo religinę pareigą.

Nors yra teigiama, kad savanoriaudami mes nesiekiame sau jokios naudos – savanorystė yra naudinga ne tik tiems kam padeda savanoriai, bet ir patiems savanoriams.

Savanoriavimas ugdo atsakingumą, kreatyvumą, moko savarankiškai mąstyti ir lavina sugebėjimus veikti grupėje. Savanorystės kaina tai pastangos, energija, laikas, emocinis angažavimasis, veikiant krizinėse situacijose. Nauda, kurią gauna savanoris tai visuomenės pritarimas, žmonių, kuriems teikiama pagalba dėkingumas, naujų kompetencijų įgijimas, galimybė užmegzti naujas pažintis, ugdyti savo interpersonalinius sugebėjimus, bendravimo įgūdžių tobulinimas. Savanoriavimas stiprina savivertę, įjautrina kitų žmonių poreikiams ir jausmams, ugdo empatiškumą, padeda išgyventi savo tikėjimo pilnumą.

Sąmoningas savanoriavimas reikalauja ryžto, dvasinės ir psichinės stiprybės, supratingumo, jautrumo, kantrumo bei emocinio brandumo.

Ilgalaikis savanoriavimas teigiamai veikia žmonių psichologinę savijautą. Kontaktas su bendraminčiais padeda kurti natūralų socialinio palaikymo tinklą, apsaugantį nuo streso, prislėgtumo, vienišumo pojūčio, o tai teigiamai veikia žmogaus sugebėjimą išlaikyti psichologinę pusiausvyrą krizinėse situacijose, padeda įprasminti gyvenimo sunkumus.

Žmonės, kurie savanoriauja yra labiau patenkinti savo gyvenimu ir lengviau įžvelgia teigiamas savo gyvenimo puses.

Savanorystė tai ne tik veikla dėl įrašo į CV ar pranešimo spaudoje, tai gyvenimo būdas. Prasmingiausia ji būna tada, kai mes suvokiame, jog darome tai ne tik dėl kitų, bet ir dėl savęs. Tobulėdami patys, mes tobuliname pasaulį aplink mus.

Norėdami pradėti savanoriauti, užduokite sau klausimus: Kodėl aš noriu savanoriauti? Kam? Koks yra mano tikslas?  Ką norėčiau pasiekti savanoriaudamas? Kokia veikla man labiausiai patiktų? Kokias užduotis aš galėčiau atlikti su džiaugsmu?

Savanoriška veikla, atitinkanti jūsų interesus ir tikslus, bus vertingesnė ir naudingesnė tiems, kam jūs pasiryžote padėti.

Kapcie Domowe dla Dzieci Emotikony 🛒 Arena.pl

Kaip padėti vaikams išgyventi karantiną? (I)

Pasinėrę į pandemijos kasdienybę, kurioje nuolat viskas keičiasi, mes kartais užmirštame, kad šalia mūsų yra vaikai, kurie irgi išgyvena sunkų laikotarpį. Sunkų ne tik dėl apribojimų, bet ir dėl to, kad dažnai vaikai nemoka  mums pasakyti ką jie išgyvena, o mes nemokame jų išgirsti ir nuraminti.

Vaiko pasaulio matymas priklauso nuo to, kaip pasaulį mato jo globėjas, kokias emocijas jis išgyvena ir kaip tą parodo vaikui. Norėdami suprasti kaip jaučiasi jūsų vaikas pastebėkite save. Kaip jūs išgyvenate šį nepaprastą laikotarpį? Gal pradedate dieną nuo žinių apie koronavirusą? Ištisai kalbate apie pandemijos statistikas, artimųjų ir pažįstamų susirgimus? Nuolat tikrinate naujienas ir įrašus socialiniuose tinkluose?  O gal prie vaikų aptariate mirčių statistiką, mirčių atvejus jūsų ar jūsų pažįstamų aplinkoje? Pasakojate apie dramatišką situaciją ligoninėse, greitosios pagalbos skyriuose? Ar kalbatės apie gresiančią finansinę krizę?

Kai mes esame susierzinę, neramūs, pasimetę, nesaugūs galime būti tikri, kad ši būsena netrukus persiduos mūsų aplinkiniams, ypač vaikams.

Net jeigu vaikas kažkur šalia žaidžia beveik nekreipdamas dėmesio į besikalbančius suaugusius, tai nereiškia, kad jis tame pokalbyje nedalyvauja. Jis viską girdi ir neturėdamas galimybės aptarti tai ką išgirdo, suprato, ką pajuto girdint suaugusiujų pokalbius, jis bando paaiškinti situaciją savo žinių ribose. Ir tai dažnai sukelia nerimą. Tačiau vaikai dažniausiai nepasako apie tai tiesiogiai.

Vaikai skirtingai parodo, kad išgyvena nerimą. Jie gali tapti nepaklusnūs, pradėti elgtis taip kaip yra būdinga jų jaunesniems broliams ir seserims, verkti, rėkti, mėtyti daiktus, muštis, pasakoti apie gąsdinančias pabaisas, apsigyvenusias jų namuose, karpyti ir plėšyti popierių, pasakoti apie „keistus“ pojūčius, naktinius košmarus ir t.t. Kadangi vaikai siekia paaiškinti tai kas su jais vyksta per jiems pažįstamus reiškinius mes iš jų galime išgirsti daug istorijų, kuriose pinasi fantazijos ir realybė. Pasistenkite atidžiai išklausyti vaiką. Sužinoti, kaip jis mato dabartinę situaciją. Nenuvertinkite jo pasakojimo. Atsargiai klauskite apie tai ką jis išgyveną. Tačiau jeigu vaikas nenori pasakoti – neverskite jo kalbėtis.

Stebėkite ką ir kaip žaidžia jūsų vaikai. Ar jų žaidimuose atsirado mirties, ligos, netekčių temos? Ar savo žaidimuose jie bando atkartoti situacijas, susijusias su karantinu? Kokie nauji elementai atsirado jų piešiniuose? Jeigu turite tam laiko įsitraukite į vaikų žaidimus, pakoreguokite juos, pasinaudokite žaidimų tam, kad nuramintumėte vaiką.

Saugūs artimieji – tai pagrindinis vaiko saugumo pojūčio šaltinis. Prieš kalbėdami su vaiku apie pandemiją, pasistenkite patys atgauti pusiausvyrą,  suprasti savo požiūrį į šią situaciją, raskite joje jus raminančių elementų.  Jeigu negalite to padaryti savarankiškai, pasitarkite su gerai jus veikiančiu, palaikančiu artimuoju arba su specialistu.

Neskubėkite, suteikite sau laiko apmąstyti tai, ką  sakysite.  Neverskite savęs būti visažiniais.  Jeigu kažko nežinote – išdrįskite vaikams prisipažinti, kad nežinote.  Jūsų pasakojimas, naudojami žodžiai, sąvokos,  turi būti pritaikytos prie vaiko amžiaus, jo brandumo, jo naudojamų žodžių ir sąvokų bagažo.  Skirkite pokalbiui laiko ir erdvės.

Stenkitės sakyti tiesą ir remkitės faktais. Naudokite informaciją iš patikimų šaltinių. Nesidalinkite nepatikrinta informacija ir gandais.

Papasakokite vaikams, kodėl turime pasilikti namuose, laikytis karantino apribojimų. Paaiškinkite vaikams kas tai yra Covidas, kokie yra ligos požymiai, ką reiks daryti kai kas nors iš šeimos susirgs, kas ir kodėl yra rizikos grupėje. Papasakokite vaikams kokius apsaugos nuo viruso būdus jūs naudojate, kaip jie padeda jums apsisaugoti, kaip gali apsisaugoti vaikai. Pasikalbėkite apie higieną, rankų plovimą, dezinfekavimą, parodykite kaip tai reikia daryti. Paaiškinkite, kaip teisingai reikia užsidėti, nešioti ir nusiimti veido kaukę, padėkite ją pritaikyti prie vaiko veido.

Papasakokite vaikui kaip jūs tvarkotės su savo nerimu. Kartu paieškokite, ką kiekvienas šeimos narys gali turėti naudingo šioje situacijoje. Bendrai sukurkite naujus šeimos ritualus, kurie gali padėti užtikrinti stabilumą.

smile | Apartments and Boat rental in Bol, Croatia

Kaip atsakyti į vaikų klausimus apie virusą, karantiną, ligą, mirtį?

Atsidūrus nežinomoje situacijoje kiekvienam iš mūsų kyla nemažai klausimų. Pandemija, karantinas, liga sukelia mums nemažai nerimo. Klausinėdami mes siekiame kuo daugiau sužinoti apie situaciją ir tokiu būdu pasijusti kiek ramiau. Mūsų vaikai veikia panašiai. Būkime pasiruošę jiems atsakyti, pritaikydami atsakymus pagal jų amžių. Net jeigu vaiko klausimai užklupo jus netinkamoje vietoje ir ne  laiku, pasistenkite grįžti prie atsakymo tada, kai turėsite galimybę atsakyti ramioje aplinkoje.

Daugelis jau tikriausiai yra susidūrę su paprastais ir ne visai paprastais vaikų klausimais: Kas tai yra virusas? Ar aš susirgsiu? Ar tu susirgsi? Kada galėsiu aplankyti senelius? Kodėl negalime aplankyti tetos ligoninėje? Kodėl mama verkia, kai kalbasi su močiute? Ar tu mirsi? Ar aš galiu mirti? Kodėl aš esu pavojingas močiutei?

Pasakodami apie virusą pasistenkite paaiškinti kuo paprasčiau ir pateikite vaikui kiek įmanoma daugiau raminančios informacijos: Virusai tai tokie maži organizmai, kuriuos galime pamatyti tik po labai stipriu mikroskopu. Jie dažniausiai keliauja oru.  Jų  visada nemažai yra aplink mus. Vieni jų yra mums nepavojingi, o kiti labai pavojingi. Koronavirusas, apie kurį tu dabar tiek girdi,  yra labai pavojingas.  Jis persikelia nuo vieno žmogaus ant kito ir sukelia pavojingą ligą, todėl mums reikia saugotis, kad neužsikrėstume ir neužkrėstume kitų.  Todėl  mes dažnai plauname rankas, uždengiame burną ir nosį kaukėmis,  neiname pas draugus, neaplankome sergančiųjų ligoninėje, niekur nevažiuojame.  Bet jau atsirado skiepai nuo koronaviruso ir kuo daugiau žmonių bus paskiepyta, tuo mažiau žmonių sirgs ir mums nereikės taip stipriai saugotis.

Nereikia vaikui meluoti užtikrinant jį, kad jis, jūs ar kas nors iš šeimos nesusirgs. Geriau pasakyti tiesą, kad tokia tikimybė yra, bet jūs darote viską, kad taip neatsitiktų ir raginate vaiką  saugotis, taip kaip jis gali. Dar kartą paaiškinkite vaikui ką jis gali padaryti, kad būtų saugesnis.

Jeigu vaikas liūdi, kad negali susitikti su draugais, pasakykite jam, kad suprantate jo liūdesį, kad jums taip pat  liūdna, nes negalite susitikti su savo draugais ir giminėmis, padėkite vaikui sugalvoti būdą, kaip jis galėtų bendrauti su draugais nuotoliniu būdu.

Kai kas nors iš šeimos serga ir guli ligoninėje, pasakykite apie tai vaikui, užtikrinkite jį, kad gydytojai rūpinasi, gydo, daro viską, kad jūsų artimasis pasveiktų. Nepasakokite smulkmenų, bet ir neslėpkite, kad kažkas serga. Vaikas vis tiek pastebės jūsų susirūpinimą, o negavęs paaiškinimo gali  sau prisigalvoti daug liūdnesnių ir baisesnių istorijų,  negu tiesa.

Gali atsitikti taip, kad vaikas kiekvieną dieną girdėdamas apie naujas mirtis nuo korovaviruso pradės klausinėti  „ar mes mirsime?“, nevenkite atsakymo ir nemeluokite, kad niekada nemirsime.

Geriau pasakyti, kad : „Viskas kažkada baigiasi. Gėlės išdygsta, pražysta, nuvysta ir nukrenta.  Vasara baigiasi, ruduo baigiasi, ateina žiema, ji irgi kažkada baigsis. Kiekvienas kada nors mirs. Bet nei aš, nei mama (tėvelis), nei močiutė neplanuojame mirti dabar. Mes rūpinamės savimi ir tavimi, kad kuo ilgiau gyventume kartu su tavimi.“

Jeigu vaikas išgirdęs, kad vaikai gali kelti grėsmę seneliams, nes jie gali būti viruso nešiotojais, o patys neserga, pradeda nerimauti ir klausinėti, ar tai dėl jo gali mirti senelis, pasistenkite nuimti nuo vaiko kaltę, paaiškinti jam, kad tokia rizika yra, bet tai  dar nereiškia, kad seneliai susirgs susitikę su anūku.  Tiesiog vaikai ir jauni žmones lengviau perneša ligą, o pagyvenę  žmonės –  greičiau  suserga. Dėl to mes juos saugome ir lankomės pas juos rečiau ir trumpiau, negu įprasta.

Kai vaikas klausinėja kiek dar tęsis karantinas, pabandykite atsakyti be susierzinimo ir komentarų.

„Sunku pasakyti kiek dar reikės mums laikytis karantino apribojimų. Niekas negali tiksliai prognozuoti. Manau, kad kuo labiau visi laikysis apribojimų, nesusitikinės su kitais, laikysis higienos, dažnai plaus rankas, nešios kaukes, tuo trumpiau truks karantinas.“

Vaikas gali nerimauti, kad jums susirgus, jis gali likti vienas ir nebus kam juo pasirūpinti. Užtikrinkite jį, kad jis neliks vienas, pasakykite su kuo susitarėte, kad jis pasirūpins vaikais, jeigu jūs pateksite į ligoninę.

Užtikrinkite vaiką, kad: „Padarysime viską, kad niekas iš mūsų nesusirgtų. Tam mes dažnai plauname rankas, nešiojame kaukes, nesusitinkame su draugais, nevažiuojame pas senelius, dirbame nuotoliniu būdu. „

„Jeigu kas nors susirgs, aš žinau kur reikės paskambinti, kad mums padėtų.  Mes dažnai skambinsime seneliams, kai baigsis pandemija būtinai pas juos nuvažiuosime. O kol kas galime jiems paskambinti, nusiųsti mūsų padarytas dovanelės, nuotraukas arba filmuką. „

Prieš atsakydami į vaikų klausimus, gerai patys apgalvokite, kaip jūs suprantate šią situaciją, kaip į ją žiūrite, kokią informaciją norėtumėte pateikti  jūsų vaikui.  Jeigu šiuo momentu nežinote atsakymo, visada galite atsakyti, kad paieškosite atsakymo ir tada atsakysite. Geriau pasakyti tiesą, kad nežinote, negu vengti atsakymo.

Net jeigu vaikas tą patį klausimą užduoda jums eilinį kartą, nevenkite pakartoti atsakymo. Jūsų vaikas tokiu būdu tikrina, ar gerai įsisavino informaciją.

CHUSTECZKI NAWILŻAJĄCE ANTYBAKTERYJNE SMILE 15 szt 9238758914 - Allegro.pl

Senas žmogus tai asmuo, o ne problema. (I)

Demokritas sakė: „Senas jau buvo jaunas, o jaunas nežinia ar sulauks senatvės”.

Mūsų visuomenėje pagyvenę žmones traktuojami kaip našta ir problema. Neretai nuvertiname pagyvenusių žmonių sugebėjimus būti vertingais visuomenės nariais tik dėl to, kad jų fiziniai sugebėjimai nėra tokio lygio kaip jaunų žmonių. Norėdami gyventi kuo ilgiau mes užmirštame, kad vienintelis būdas gyventi ilgai – senėjimas. Pagyvenę žmonės tai tie, kuriems pasisekė gyventi taip ilgai, kad jų kūnai paseno ir pradėjo silpnėti bei sirgti .

Senyvo amžiaus žmonėms būdingas fizinių gebėjimų apribojimas:

Mažėja fizinis pajėgumas, ypatingai sumažėja judesių preciziškumas, kas apsunkina veiksmų reikalaujančių didelio tikslumo atlikimą.

Blogėja pojūčiai, prastėja regėjimas, klausa (apie 25 proc. žmonių po 75 metų diagnozuojamas kurtumas), sumažėja sugebėjimas atskirti kvapus ir skonį.

Atsiranda negalavimai, paūmėja lėtinės ligos (po 65 m. 3-5 lėtinės ligos).

Pasikeitus metabolizmui keičiasi reakcija į vaistus.

Dėl neurologinių pokyčių ir sulėtėjusio pažintinių procesų tempo pagyvenę žmonės patyria atminties pablogėjimų, jiems sunkiau sukaupti ir išlaikyti dėmesį, dėl to gali būti padidėjęs nuovargis, o kartais atsirasti irzlumas. Senyvo amžiaus žmonės dažnai gali jautriau reaguoti į atrodo įprastas situacijas, susijaudinę sunkiau nusiramina, yra mažiau atsparūs stresinėms situacijoms, sunkiau nusiramina patyrę stresą.

Pagyvenusių žmonių savijautą pablogina ne tik veiksniai susiję su fiziologinę senatvę, bet ir socialiniai veiksniai: profesinio statuso sumažėjimas, materialinės situacijos pablogėjimas, socialinių kontaktų sumažėjimas, senatvės ir senų žmonių nuvertinimas visuomenėje, vienišumas.

Pagyvenę žmonės labiausiai bijo prarasti nepriklausomybę ir orumą, būti našta, prarasti protines galimybes, tapti neveiksniems, sirgti negaunant pagalbos, būti paliktais. Be to sergantys senyvo amžiaus žmonės bijo skausmo ir mirties, ypač mirties vienumoje ir kančiose.

Jauniems žmonėms atrodo, kad pagyvenę žmonės yra susitaikę su mirtimi, yra jai pasiruošę ir susirgus jiems reikia mažiau palaikymo negu jaunesniems žmonėms. Tačiau taip nėra, senyvi žmonės išgyvena savo mirtingumą ir mirties baimę taip pat intensyviai kaip ir jauni.

Netiesa, kad pagyvenusiems žmonėms reikalinga tik fizine priežiūra, kad pakanka pasirūpinti jų biologiniais poreikiais ir jie bus laimingi. Kiekvienam amžiuje žmonėms būtinas yra bendravimas. Ypatingai svarbus yra bendravimas su artimaisiais.

Norint sėkmingai bendrauti su senyvo amžiaus žmonėmis reikalingi ypatingi bendravimo įgūdžiai ir pagyvenusių žmonių fiziologijos bei psichologijos specifikos žinojimas.

Su amžiumi prastėja sugebėjimas atsiriboti nuo nereikalingo triukšmo ir sukaupti dėmesį ties kažkokio vieno dirgiklio esant triukšmingoje, greit besikeičiančioje aplinkoje. Dėl to, norint sėkmingai bendrauti su pagyvenusiais žmonėmis, reikia pasirūpinti saugia aplinka, kurioje butu komfortiška ir tylu.

Bendraudami skirkite daugiau dėmesio neverbaliam bendravimui: savo kūno pozai, atstumui tarp bendraujančių, atkreipkite dėmesį į tai, kad labai svarbus yra kalbėjimo tonas. Kalbėkite trumpais, paprastais sakiniais, kiek lėčiau negu įprasta, bet neskiemenuokite. Neskubėkite iš karto pateikti daug informacijos. Įsitikinkite, kad esate girdimas. Jeigu nebuvote išgirsti pakartokite tą patį sakinį. Neklausinėkite ko nesuprato.

Jeigu žmogus pasimetė pasakojime padėkite grįžti prie pasakojimo temos. Venkite konfrontacijos, netaisykite klaidų. Jeigu jums užduodami vis tie patys klausimai, nerodykite susierzinimo, pasistenkite nukreipti dėmesį nuo pasikartojančių klausimų. Bendraudami išlikite ramūs ir neskubantys.

Pagyvenusiems žmonėms patinka būti išklausytiems, juos gerai veikia malonūs prisiminimai apie pasisekimus, svarbius gyvenimo įvykius. Raskite laiko paklausyti jų biografijos, peržiūrėti nuotraukas, paskaityti senus laiškus. Jeigu jums atrodo, kad pasakojimai nėra istoriškai tikslus, netaisykite. Leiskite jiems sukurti savo gyvenimo istoriją. Dalijimasis prisiminimais geriau paveikia pagyvenusių žmonių emocinę savijautą, negu vaistai. Jeigu pastebėjote, kad jūsų artimasis yra liūdnas paklauskite dėl ko konkrečiai jam yra liūdna.

Kartais atrodo, kad pagyvenęs žmogus prarado norą veikti, kažką daryti. Galime jį motyvuoti veiklai pasiūlydami lengvus, mažus tikslus, kurie yra jam įveikiami. Galite pasiūlyti padaryti kažką kartu.

Rūpindamiesi savo artimuoju apibrėžkite įgaliojimus, ką darote jūs, o ką pagyvenęs žmogus gali padaryti pats.

Znalezione obrazy dla zapytania: znak zapytania emotka

Kas tai paliatyvi pagalba?

Išgirdę, kad tolimesnis  artimojo gydymas nėra tikslingas ir jis siunčiamas į slaugos ligoninę paliatyviam, simptominiam gydymui, žmonės dažniausiai pasimeta ir nedaugelis išdrįsta paklausti:  

O  kas tai yra paliatyvus, simptominis gydymas? 

Dažniausiai paliatyvi slauga interpretuojama, kaip gydytojų atsisakymas gydyti pacientą ir jo palikimas likimo valiai. Kadangi manoma, kad paliatyvus gydymas  tai mirties nuosprendis, stengiamasi  tai nuslėpti  nuo sergančio artimojo. O pasiryžus perkelti savo artimąjį į hospisą ar slaugos ligoninę dažnas jaučiasi netinkamai pasielgęs, sutikęs su mirties nuosprendžiu, nepakankamai pakovojęs dėl artimojo gyvybės išsaugojimo. Tokių nesusipratimų galima būtų išvengti, jeigu žinotume kas tai yra paliatyvi pagalba, kuri yra teikiama specializuotuose ligonių skyriuose ir hospise.

Apibūdinimas „paliatyvus gydymas“ gąsdina ne tik pacientus ir jų artimuosius, bet  siųsti savo pacientus paliatyviam gydymui vengia ir gydytojai.  Jie siuntimą paliatyviam gydymui, taip pat,  traktuoja kaip galutinį atsisakymą gydyti. Dėl to pacientai dažnai  pavėluotai nusiunčiami paliatyviam gydymui , kai ligos simptomai paūmėja, organizmas išsenka nuo beprasmiško kentėjimo.

Šiuolaikiniame pasaulyje lengviau yra suprasti ir priimti kovojimą iki paskutinio atodūsio, taikant visas įmanomas priemones ir aparatūrą, nepaisant sergančio žmogaus kančių, o kartais ir jo protestavimo, prašymų palikti jį ramybėje, negu atsisakyti sisteminio gydymo ir pasirūpinti sergančiojo komfortu. Psichologiškai tai gali būti nesudėtingai paaiškinama: veikdami, mes nusiraminame, kažkiek slopiname apėmusius  mus nerimą ir baimę, jaučiamės padarę viską ką galėjome, kad išgelbėtume žmogaus gyvybę. Žmogaus gyvybė tai aukščiausia vertybė ir nesvarbu, kad mūšio už gyvybę įkarštyje, užmirštame apie tokį gyvenimo parametrą kaip jo kokybė.   

Tuo tarpu paliatyvaus gydymo skyrimas reiškia, kad žmogus nėra paliekamas likimo valiai, kad juo privaloma pasirūpinti. Pagrindinis paliatyvaus gydymo tikslas – išsaugoti gyvenimo kokybę, kaip įmanoma aukščiausiame lygyje, nepaisant ligos progresavimo. Pasaulinė sveikatos organizacija paliatyviąją pagalbą apibrėžia kaip pagalbą ligoniui, sergančiam įprastomis, šiam momentui pasiekiamomis gydymo priemonėmis, neįveikiamą ligą.

Teikiant paliatyvią pagalbą didelę reikšmę turi ligos simptomų tokių, kaip dusulys, skausmas, niežulys, pykinimo malšinimas, pagrindinių fizinių, socialinių ir psichologinių poreikių patenkinimas. Tai leidžia pacientams pasijusti saugiau ir oriai iškęsti ligos sukeliamus sunkumus, pamažu senkant organizmo biologiniam rezervui. Sergančio žmogaus psichinis komfortas, saugumo pojūtis turi didžiulę reikšmę.

Kai nėra galimybės išsigydyti, reikia išmokti gyventi geriausiai, kaip įmanoma, kiekvieną dieną. Ir būtent tai galima padaryti taikant paliatyvų gydymą, kai sergančiu žmogumi rūpinasi ne tik kvalifikuoti gydytojai, slaugytojos, bet ir psichologai, socialiniai darbuotojai, dvasininkai. Paliatyviosios medicinos tikslas – užkirsti kelią paciento kančioms ir su jomis susidoroti nustatant simptomus ankstyvoje stadijoje, užbėgti už akių naujų sveikatos problemų atsiradimui,  gydyti ne tik somatinius simptomus, bet spręsti žmogaus psichosocialines ir dvasines problemas. Paliatyvi globa siūlo palaikymo sistemą pacientams, kad jie galėtų gyventi kuo aktyviau, kokybiškiau. Numatoma sisteminė pagalba pacientų šeimai, siekiant pagerinti ne tik paciento, bet ir jo šeimos gyvenimo kokybę. Paliatyvios pagalbos idėja yra apsaugoti ne tik žmogaus sveikatą, bet ir jo aplinką, jo išeinantį pasaulį.

Labai gražiai apie paliatyvią pagalbą yra pasakęs gydytojas prof. Jacek Lučak: „Paliatyvioji pagalba, be kita ko, skirta apsaugoti gęstantį gyvenimą“.

Būtent to siekia mūsų hospise dirbantys žmonės.

Znalezione obrazy dla zapytania: emotka wiedza

Kaip galėtume sėkmingiau bendrauti su artimaisiais, gulinčiais ligoninėje?

Kai  žmogus serga, jam ypatingai norisi saugios, pažįstamos aplinkos ir artimųjų palaikymo. Posakis „namuose ir sienos gydo“ yra psichologiškai pagrįstas: namų aplinkoje žmonės jaučiasi saugesni, ramesni, galintys daugiau spręsti apie save ir tai, kas su jais vyksta. Sprendimas dėl atsigulimo į ligoninę niekada nebuvo lengvas ir visada siejosi su tam tikrais socialiniais apribojimais. Atsidūrimas ligoninėje reikšdavo, kad teks kuriam laikui atsisakyti ligšiolinio įprasto gyvenimo, mėgstamų veiklų ir daiktų, apriboti bendravimą  su žmonėmis, kurie turės laiko ir norės aplankyti sergantį ligoninėje.  Visais laikais atsidūrimas ligoninėje reikšdavo tam tikrą izoliaciją nuo savo aplinkos. Pandemijos metu, kai ligoninės yra uždarytos lankytojams, patekimas į ligoninę kartais reiškia būtinybę susitaikyti su socialinių kontaktų nutraukimu.

Mūsų laikais sunku būtų rasti žmogų, kuris neturi mobilaus telefono ar kompiuterio, palengvinančių bendravimą su plačiu pasauliu socialinių tinklų dėka. Mažai kas atsimena laikus, kai vienintelis telefonas buvo slaugytojų poste ar ligoninės skyriaus koridoriuje. Tačiau būna taip, kad dėl sunkios būklės, prastos savijautos  kelias iki mobilaus telefono, gulinčio ligoninės spintelės stalčiuje,  būna daug ilgesnis ir sunkesnis, negu žygis link telefono aparato, kabančio prie tolimiausios palatos durų. Dažnai mūsų pacientai turi nepakankamai jėgų, kad galėtų pasinaudoti telefonu. Kartais dėl silpnumo jiems ne tik sunku surinkti numerį ar rasti ekrane reikalingą kontaktą, bet ir atsiliepti į skambučius. Tačiau tai nereiškia, kad tokiems žmonėms nereikia bendravimo. Bendravimo poreikis yra labai didelis. Todėl  iniciatyva, kokiu būdu palaikyti ryšį, yra artimųjų pusėje.

Neužtenka paskambinti gydytojui ir pasiteirauti apie artimojo sveikatą. Nuo tokio pasiteiravimo mums gal ir pasidarys ramiau, tačiau sergančiam artimajam nelabai.

Kaip galime sumažinti mūsų artimųjų, gulinčių ligoninėje, socialinę atskirtį, leisti jiems pasijausti ne tokiems vienišiems ir paliktiems, pagerinti jų psichologinę savijautą?

Visų pirma, galvokite apie tai, kas patinka jūsų artimajam, ką jis mėgsta, kas jį džiugina? Jeigu jis turi sunkumų skambinant jums savarankiškai, susitarkite su gydytoju ar slaugytojomis, kad jie padėtų surinkti numerį arba pagelbėtų atsiliepiant, kai jūs skambinsite. Galite nustatyti laiką kada skambinsite, kad ligonis nesijaudintų, jog praleis skambutį. Jeigu galite skambinkite su video, parodykite kur esate, ką darote. Jeigu skambinate iš artimojo namų parodykite kaip atrodo jo namai, kaip jaučiasi jo gyvūnai, kaip gaminate maistą arba rūpinatės jo gėlynu. Rodykite koks yra oras, kaip atrodo gamta. Daugiau negu įprasta pasakokite apie tai, kas vyksta aplinkui. Jums tai gali pasirodyti nesvarbu, bet jūsų artimajam tai padės pasijusti jūsų gyvenimo dalimi, o ne tik sergančiuoju. Mažiau kalbėkite apie problemas, ypač apie tokias, kurių jūsų artimasis negali šiuo momentu išspręsti, kad nepadidinti jo bejėgiškumo pojūčio.

Jeigu jūsų artimajam yra svarbi  bendra malda, galite susiburti ir, paskambinus sutartu laiku, pasimelsti kartu. Pagyvenusiam artimajam galite organizuoti videosusitikimus su jo draugais. Tai gali būti jiems visiems naujas, jaudinantis, sukeliantis geras emocijas patyrimas.

Galite įrašyti trumpą filmuką ir atsiųsti jį, kad esantis ligoninėje artimasis galėtų jį pažiūrėti, kai turės daugiau jėgų. Atspausdinta nuotrauka padėta šalia lovos irgi gali padėti jaustis arčiau artimųjų. Mūsų laikais telefone galima laikyti begalybę nuotraukų, tačiau tam, kad jas pažiūrėti reikia turėti jėgų prisitraukti iki stalčiaus, rasti jame telefoną, naršyti ieškant norimos nuotraukos. O į stovinčią ant spintelės nuotrauką užtenka užmesti žvilgsnį.

Jeigu palatoje yra langas, o ligonio būklė leidžia jam nors trumpai pasėdėti ant ratukų, paprašykite slaugytojų, kad sutartu laiku nuvežtų jį prie lango. Tokiu būdu galėsite ne tik kalbėtis telefonu, bet ir matytis gyvai.

Galima telefonu paskaityti artimajam mėgstamą knygą arba kartu prisiminti malonius įvykius, kuriuose jis buvo sėkmingas arba svarbus. Galima nufotografuoti senas nuotraukas iš šeimos albumo ir kartu pasinerti į prisiminimus.

Mėgstamo pyrago ar kito patiekalo skonis ir kvapas irgi padeda pasijausti geriau.

Vaikų rankomis pagamintos dovanėlės, atvirukai, sausainukai leis seneliams jaustis neužmirštiems.

Net jeigu žmogus yra demenciškas ir bendravimas su juo yra apsunkintas, mėgstami saldumynai, mieli žaisliukai jam irgi suteiks malonumą, o jums padės jaustis nenutraukusiais ryšio.

Prieš skambindami į ligoninę pagalvokite apie tai, koks yra jūsų skambučio tikslas: ar norite padaryti malonumą artimajam, ar nuraminti savo nerimą, pasijausti atlikę pareigą. Klausimai: Kaip jautiesi? Kas pas tave naujo?  Kaip reikalai? – jeigu į juos reikia atsakyti kelis kartus per dieną,  sergantį žmogų  gali erzinti ir skatinti vengti bendravimo, kurio jam iš tikrųjų labai reikia. Stenkitės  įsiklausyti apie ką nori kalbėti jūsų artimasis, pasakoti tai, apie ką jis klausia. Jam nebūtinai svarbiausias yra kalbėjimas apie jo ligą, savijautą.

Dabartinė situacija daugeliui kelia stresą. Tačiau į ją galima pažiūrėti kaip į iššūkį ir  yra terpė pasireikšti išradingumui, pagerinant bendravimą su artimuoju, gulinčiu ligoninėje. Svarbiausia atsiminkite, kad pandemijos metu, socialinių apribojimų laikotarpyje kaip niekada svarbus yra bendravimas.

Znalezione obrazy dla zapytania: emotikony

Nepagydomai sunkiai sergančio žmogaus poreikiai

Kartais po ilgos, sekinančios kovos su sunkia liga tenka išgirsti, kad gydytojai išnaudojo visas savo galimybes ir, nepaisant visų jų pastangų liga progresuoja, o pacientas silpnėja. Prasideda paliatyvus gydymas. Tokioje situacijoje žmonės išgyvena visą gamą sunkių jausmų. Dažniausiai išgyvenama mirties baimė,  susirūpinimas kaip išgyvens šeima, skausmo ir kančių baimė, baimė tapti našta savo artimiesiems. Artimieji tokiu momentu dažniausiai išgyvena sielvartą, baimę, nerimą, bejėgiškumą, pasimetimą. Retai kalbama apie susitaikymą su liga, palengvėjimo jausmą, dvasinius išgyvenimus.

Labai svarbu, kad toks ligonis gautų visapusišką, o ne tik medicininę  pagalbą. Artimųjų palaikymas ir dalyvavimas sergančio žmogaus globoje yra labai reikšmingas veiksnys, leidžiantis pagerinti paciento savijautą.

Veiksmingai pagalbai turime žinoti kokie yra sunkiai sergančio, silpstančio žmogaus poreikiai paskutinėje nepagydomos ligos stadijoje. Suprasti tų poreikių hierarchiją.

Visų pirma, turi būti sukontroliuoti poreikiai, susiję su ligos simptomų kontrole, sumažintas arba panaikintas skausmas, dusulys, niežulys, pykinimas. Kai sumažinamos fizinės kančios, pacientas gali pamiegoti, pailsėti. Kai jis supranta, kad atsiradus naujiems simptomams bus pasirūpinta jų sumažinimu, atsiranda komforto pojūtis, saugumo jausmas. Kiti poreikių hierarchijoje yra artumo, meilės poreikis, akceptacijos, pagarbos, orumo išlaikymo poreikiai. Jeigu žmogus dar turi pakankamai jėgų, jam yra svarbi galimybė kiek įmanoma ilgiau išlaikyti savarankiškumą. Kai yra pasirūpinta pagrindiniais poreikiais, atsiranda galimybė išgyventi trumpas laimės akimirkas, pagalvoti apie norus, nepabaigtų reikalų užbaigimą. Dažniausiai sunkiai sergantys žmonės norėtų atsisveikinti su artimaisiais, priimti sakramentus, sutvarkyti turtinius reikalus, išspręsti konfliktus, kartais papasakoti apie tai, kaip ir kur norėtų būti palaidoti.

Liga, ypač sunki, pakeičia žmogų, keičia jo poreikius. Tai kas buvo labai svarbu prieš savaitę – šiandien gali tapti visiškai neaktualu. Mes turime nuolat būti dėmesingi ir atidūs stebėdami sergantį žmogų, nevengti klausti jo apie poreikius, norus. Norai gali būti labai įvairūs, nuo labai plačių ir sunkiai įvykdomų iki mažų ir mums, atrodo, nereikšmingų, bet pacientui labai svarbių. Tai gali būti ir kelionė aplink pasaulį ir mėgstamų ledų porcija atnešta iš kavinės, kurioje jis lankydavosi su draugais po darbo. Smulkmenų atnešamas džiaugsmas nėra mažesnis negu pozityvūs išgyvenimai kuriuos sukelia dideli dalykai.

Kartais atsitinka taip, kad kol mes pildome žmogaus norą, pavyzdžiui, gaminame jo užsakytus cepelinus, ar silkė, jo norai pasikeičia, ir jis jau nebeturi jėgų suvalgyti išsvajoto patiekalo. Svarbu nepeikti ligonio už mūsų bergždžias pastangas patenkinti jo norus, o būti atlaidiems jo silpnumui. Jis nevaldo savo ligos eigos ir nedaro to tam, kad pridarytų jums problemų. Gali atsitikti taip, kad sergantys žmonės apsiriboja tik fiziologiniais poreikiais. Artimiesiems, kurie norėtų matyti sergantį iki galo gyvybingą ir nepasikeitusį, kartais būna sunku tai priimti.

Visada paklauskite sergančio artimojo ko jis nori. Nedarykite tik to, ką jūs manote yra jam geriausia, bet atsižvelkite į jo norus, pageidavimus, vertybes. Atsižvelgdami į sergančio žmogaus norus parodote jam savo pagarbą ir priėmimą, bei pasirūpinate savo geresne savijauta, sumažindami savo graužatį, kaltės jausmą ir abejones galinčios atsirasti jo netekus, nes padarėte viską ką galėjote, kad jūsų artimasis, pacientas, globotinis gautų geriausią globą, kokią jūs galėjote jam suteikti.

Znalezione obrazy dla zapytania: emotikony ociera lzy

Kaip galime padėti sau išgyventi gedulą?

Homo totiens moritur, quotiens amittit suos – žmogus miršta tiek kartų, kiek kartų praranda savo artimuosius, teigia sena lotyniška sentencija.

Kiekvienam teks susidurti su gedulu ir netektimi, praradus savo mylimus ir artimuosius žmones ir niekas iš mūsų nėra tam pasiruošęs. Kartais pasidavę stiprioms emocijoms, žmonės negali atsigauti ilgus mėnesius, net metus. Nukenčia jų sveikata, santykiai su artimaisiais, darbas, gyvenimo kokybė. Kartais pasirūpinimas savimi traktuojamas kaip neištikimybė mirusiajam, nepakankamas parodymas kaip jį mylėjome, egoizmo apraiška. Tačiau tikras mirusiojo atsiminimas nėra tame, kad numarinti save, užmiršti apie savo sveikatą ir gyvenimą. Tam, kad būtų kam išsaugoti mirusiojo atmintį, jo artimieji turi išlikti gyvi ir sveiki.

Ką gali padaryti gedintis žmogus, kad padėtų sau išgyventi sunkų laikotarpį?

Visų pirma, skirti pakankamai laiko miegui, poilsiui, stengtis išlaikyti dienos rėžimą, įprastą gyvenimo ritmą, maitintis reguliariai ir sveikai.

Sakyti aplinkiniams apie savo poreikius.

Rasti savo aplinkoje žmones, kuriais pasitikite ir su jais aptarti tai, kaip jaučiatės. Jeigu jūsų aplinkoje nėra tokių žmonių, arba jūs nenorite jų apkrauti savo liūdesiu, kreipkitės pagalbos į psichologus, dvasininkus. Yra nemažai vietų kur galite gauti anoniminę nemokamą psichologinę pagalbą telefonu.

Atkreipti dėmesį į vairavimo saugumą – žmonės, išgyvenantys traumuojančius įvykius, esantys stipriame strese, dažnai vairuodami neišlaiko dėmesio ir sukelia eismo įvykius.

Rasti laiką, nuvykti į vietą, kurioje jaučiatės saugiai ir ramiai, tam, kad galėtumėte apmąstyti tai kas įvyko, tai kas vyksta su jumis dabar, sudėlioti mintis.

Susitikti su draugais, artimaisiais, žmonėmis, kurie pažinojo numirusį ir kartu su jais prisiminti jį, pakalbėti apie jo gyvenimą, kartu išgyventus momentus.

Aplankyti vietas, susijusias su jūsų ir mirusiojo žmogaus gyvenimu.

Nueiti į bažnyčią, pasikalbėti su dvasininku.

Organizuoti bendrą maldą mirusiojo intencijai.

Stengtis riboti kitų reikalavimus jūsų atžvilgiu, neprisiimti sau naujų įsipareigojimų, jeigu tai nėra būtina.

Apriboti žinių siekimą, neigiamos informacijos srautą, nes tai gali paaštrinti gyvenimo skausmą, beviltiškumą ir bejėgiškumo pojūtį.

Jeigu turite tokį poreikį, galite organizuoti susitikimą, skirtą prisiminimui apie mirusį, pažiūrėti nuotraukas, paklausyti jo mėgstamos muzikos, pažiūrėti jo mėgstamą filmą, kurį kadaise kartu žiūrėjote. Stenkitės   gyventi  gerais, šiltais prisiminimais.

Organizuokite šeimos bei  draugų susitikimus.

Dalį šių patarimų gali būti sunku įgyvendinti karantino apribojimuose, tačiau nevenkite pasinaudoti  šiuolaikinėmis technologijomis tam, kad suartėtumėte su giminėmis ir draugais. Organizuokite videokonferencijas, skambinkite, rašykite, dalinkitės nuotraukomis, prašykite giminaičių ir draugų, kad atsiųstų jums senų nuotraukų kopijas, arba nufotografuotų vietas, kurias norėtumėte aplankyti, bet negalite to padaryti dėl karantino. Nelikite vieni. Būkite išradingi padėdami sau ir kitiems.

Kaip išgirsti savo artimąjį?

Tai, kad mes mokame kalbėti, tačiau nemokame bendrauti, jau senai tapo nuvalkiota tiesa. Viena iš pagrindinių sėkmingo bendravimo sąlygų yra mokėjimas klausytis, girdėti tai, ką mums sako kitas.

Kiek kartų jūs uždavėte sau klausimą: Ar aš dabar girdžiu tai, kas man sakoma ar tai ką noriu ir moku girdėti?

Daugelio konfliktų ir nesusipratimų galima būtų išvengti, jeigu mes išmoktume klausytis ir girdėti mūsų artimąjį. O gal išgirdus mums lengviau būtų jį priimti ir mylėti?

Kartais būna labai sunku išgirsti savo sergantį artimąjį, ypatingai, kai jis nori kalbėtis apie tai, ko mes nenorime girdėti.

Hospiso pacientai neretai liūdi dėl to, kad jų artimieji nenori su jais pasikalbėti apie jų išėjimą, aptarti su jais laidotuvių būdą ir eigą, aprangą, brangių daiktų paskirstymą tarp artimųjų. Pradėję apie tai kalbėti, jie greitai išgirsta: „Nu ką tu čia dabar pradedi, va grįši namo tada spręsi“. Arba: „Tu dar nemirsi, ilgai gyvensi, kam čia ankščiau laiko apie tai kalbėti. Viskas bus gerai.“

Tokiu būdu išsklaidomos artimųjų baimės, bandoma nusiraminti, tačiau sergančiam artimajam parodoma, kad jo negirdima, nepaisoma jo poreikių, atimama galimybė pareikšti paskutinius norus, sutvarkyti paskutinius reikalus, o taip pat, pasidalinti savo išgyvenimais, nerimu ir baimėmis.

Kartais artimieji nusprendžia, kad jeigu žmogus jau gavo ligonių sakramentą, tai jo religiniai poreikiai yra patenkinti ir negirdima jo prašymų, kad jis norėtų pasimelsti su dvasininku, vienuole arba, kad jie jį aplankytų, pasimelstų šalia sergančiojo lovos kai jis jau neturi jėgų aktyviai dalyvauti maldoje. Tai jį nuramina, padeda pasijausti veikliu savo religinės bendruomenės nariu, neatstumtu nuo jos su paskutiniu patepimu. Sunkiai sergančiam žmogui susitikimas su dvasininku tai dažnai ženklas, kad Dievas jo neapleido. Daugelis dvasininkų neatsisakytų ateiti ir pasimelsti, tačiau aplinkiniai, kažkodėl, negirdi tokio sergančio žmogaus prašymo.

Dažnas sergantis asmuo nesako apie savo poreikius tiesiogiai. Jis gali pasakyti: Gerai būtų, kad.. Kaip man norėtųsi… Pažiūrėk kaip tam gera… O atsimeni kaip…Ir jeigu klausantis neužduoda toliau klausimų, noras lieka neišsakytas, atsiranda pojūtis, kad sergančiojo norai ir poreikiai nėra svarbūs.

Žmonės, atsidūrę ties gyvenimo slenksčiu, dažnai norėtų papasakoti savo gyvenimo istoriją,  tokiu būdu sudėlioti savo išgyvenimus į nuoseklų pasakojimą, patenkinti savo poreikį nebūti užmirštam, priimtam, tinkamai nugyvenusiam gyvenimą. Paradoksalu tai, kad kartais sunkiausia yra papasakoti tą istoriją artimiesiems, kurie dalyvavo tame paciento gyvenime. Norėdami išlaikyti istorinę tiesą, arba pateikti savo įvykių matymą, artimieji dažnai nutraukinėja pasakojimą, pateikia savo įvykių matymą, vietoj to, kad išklausytų be korekcijos ir bandymų įrodyti, kad realybėje viskas atrodė kitaip.

Net bandydami sakyti palaikymo žodžius, mes dažnai negirdime savo artimojo. Kai mes sakome jam palaikymo žodžius, dažniausiai galvojome apie save, apie tai ką mes turėtume pasakyti, kad jį palaikytume, kokie žodžiai yra „teisingi“, o kokie ne, kokius žodžius turėtume pasirinkti. Užimti tinkamų žodžių ieškojimu, neretai neišgirstame žmogaus, kurį palaikome. Todėl, norint palaikyti kitą, svarbu visų pirmą įsiklausyti į tai ką jis sako, o ne į tą ką mes norime jam pasakyti palaikydami jį.

Mokėjimas klausytis ir girdėti – labai svarbus įgūdis, kurį daug sunkiau yra įvaldyti, negu mokėjimą gražiai ir įdomiai kalbėti.

Atvėrus savo ausis artimajam, mes atidarome jam kelią į mūsų širdį.

Znalezione obrazy dla zapytania: znak zapytania emotka

Ar reikia pasakyti vaikams, kad šeimos narys serga onkologine liga?

Kai onkologine liga suserga šeimos narys, tai pakeičia visos šeimos funkcionavimą.

Tėvai, nenorėdami traumuoti vaikų, dažnai nepasakoja jiems apie tai, kad kažkuriam šeimos nariui diagnozuota onkologinė liga. Jie tai daro  norėdami apsaugoti vaikus nuo sunkių išgyvenimų, išsaugoti namų ramybę. Kartais pasirenka tylėjimą, bijodami, kad kalbėjimas bus pernelyg skausmingas ir vieniems, ir kitiems.

Tačiau nutylėjimas gali vaikus traumuoti labiau, negu  atviras  pokalbis  apie tai, kas vyksta.  

Stebėdami suaugusiųjų elgesį vaikai pastebi, kad vyksta kažkas negero , o negaudami informacijos jaučiasi  atskirti  nuo šeimos, nereikalingi, nesvarbūs. Neturėdami informacijos, vaikai sugalvoja bauginančius paaiškinimus, dėl kurių patiria dar didesnį stresą.   Surinkdami juos pasiekiančias informacijos nuotrupas, vaikai prieina prie išvados, kad jeigu apie onkologinę ligą negalima net kalbėti, tai turi būti kažkas labai baisaus. Jie pradeda traktuoti vėžį  kaip baisią, gėdingą, stigmatizuojančią ligą, dėl kurios sergantysis yra atskiriamas nuo visuomenės. Jie pradeda jaustis „kitokie“, blogesni, nes jų šeimoje yra liga, apie kurią nekalbama. Nekalbėjimas atitolina vaikus nuo tėvų. Be to, nekalbėdami apie šeimos nario sunkią ligą, neleidžiame sergančiam asmeniui gauti to palaikymo ir supratimo, kuris jam yra labai reikalingas. Todėl būtina pasikalbėti su vaikais apie tai, kas vyksta.

Kalbėdami su vaikais apie jų artimojo sunkią ligą, mes suteikiame jiems galimybę papasakoti kaip jie jaučiasi, pasidalinti savo baimėmis ir abejonėmis. Vaikams, su kuriais kalbamasi, bus lengviau suprasti  suaugusiųjų elgesį ir emocijas.

Žinodami apie tai, kas vyksta, vaikai jausis saugiau ir tai, kas vyksta jų namuose, kels jiems mažiau nerimo.

Atviras pokalbis parodo, kad vaikais pasitikima, kad jie yra svarbūs. Pasikalbėjimas gali tapti proga suartėti su vaiku, geriau suprasti jį.  Kai vaikas žinos kas vyksta, suaugusiems nereikės kontroliuoti savęs, kalbant su kitais,  pastoviai perspėti savo aplinkinius apie tai, kad vaikai nieko nežino, slėpti savo emocijų.

Leidimas dalyvauti šeimos problemose vaikus  moko išgyventi ir įveikti gyvenimo krizes, pasikliauti šeima, kaip palaikymo šaltiniu.

Kaip kalbėtis su vaikais apie onkologinę ligą?

Tikriausiai, suaugusiems reikės pasiruošti pokalbiui apie tai. Visų pirma, reikės suprasti ką jie patys išgyvena, kaip supranta ligą. Apgalvoti kokią informaciją jie nori pateikti vaikams.

Pasiruoškite pokalbiui surinkdami visą informaciją, kurios jums gali prireikti.

Geriausia, jeigu pokalbyje dalyvauja abu vaiko tėvai. Ypač jeigu serga vienas iš tėvų. Jeigu sergantysis  yra šeimos narys  geriausiai, kad jis pats papasakotų apie savo ligą. Jeigu jam tai per sunku, tai jam dalyvaujant, gali padaryti kitas šeimos narys. Sergančio asmens dalyvavimas reikalingas tam, kad jis žinotų kas ir kaip buvo pasakyta, galėtų papildyti, paaiškinti, atsakyti į vaiko klausimus. Kartais sergantis asmuo nutaria, kad jam per sunku apie tai kalbėti su vaikais, tada turime tai gerbti ir pravesti pokalbį be jo.

Prieš pradedami pokalbį pasirinkite vietą ir laiką, kada niekas niekur neturi skubėti ir jums niekas netrukdys. Nesirinkite vakaro, nes vaikams bus sunku užmigti ir jie neturės laiko pabūti su informacija, užduoti jiems kylančius klausimus. Jeigu šeimoje yra daugiau negu vienas vaikas, geriausiai yra pasikalbėti su jais vienu metu.  Tokiu būdu išvengsite situacijos, kai vienas vaikas galvos, kad kitas yra svarbesnis ir labiau informuotas.

Pirmas pokalbis apie ligą  – tai tik pradžia ilgo informavimo ir palaikymo proceso.  Būkite pasiruošę suteikti vaikams erdvę klausimams, pasidalinimui savo jausmais ir apmąstymais. Paklauskite vaikų apie tai, ką jie jau žino, ką pastebėjo. Į klausimus atsakinėkite atvirai, pateikdami informaciją pagal jūsų vaiko supratimo galimybes, nenuvertinkite vaikų klausimų, net jeigu jie atrodys jums netinkami ar nereikšmingi. Jeigu nežinote atsakymo į klausimą, pasakykite ir užtikrinkite, kad ieškosite atsakymo.

  Kalbėkite konkrečiai, naudokite paprastus, vaikams suprantamus žodžius. Pateikite vaikams tik tas informacijas, kurios yra svarbios šiame etape. Tačiau neapsiribokite teiginiu, kad jūs ar kitas šeimos narys serga. Galite papasakoti: kurioje vietoje yra liga; kaip jūs dabar jaučiatės; kada artimiausias vizitas pas gydytoją; kada reikės atsigulti į ligoninę; kada reikės važiuoti į „chemiją“; kas tai yra „chemija“; kaip atrodys gydymas. Perspėkite apie tai,  koks gali būti pašalinis gydymo poveikis: kad gali atsirasti pykinimas, bėrimai, nuovargis ir silpnumas, iškristi plaukai, pablogėti bendra savijauta. Paaiškinkite vaikui, kad sergančiojo liūdna nuotaika, nuotaikos svyravimai, irzlumas, dirglumas nėra sukelti vaiko elgesio, tai reakcija į sunkią ligą.

Jeigu, priklausomai nuo situacijos, galite suteikti vaikams vilties, pasakykite, kad tai yra sunki liga, gydymas bus ilgas, bet jūs ir jūsų gydytojas padarysite viską, kas įmanoma, kad pasveiktumėte.

Būkite pasiruošę pateikti vaikams informaciją jų tempu. Jiems gali prireikti laiko, kad suprastų  kas vyksta, neskubinkite jų. Vaikai gali norėti vėliau grįžti prie pokalbio , gali kelis kartus uždavinėti tuos pačius klausimus. Jie tokiu būdu bando suprasti kas vyksta, ypač tai liečia ikimokyklinio amžiaus vaikus.

Paaugliams gali prireikti daugiau laiko priimti ir išgyventi informaciją. Jiems gali prireikti daugiau informacijos apie ligos eigą, apie tai, kaip pasikeis šeimos gyvenimas, jų situacija. Suteikite jiems galimybę pasidalinti savo išgyvenimais. Paaugliai, nepaisant to, kad demonstruoja savo nepriklausomybę, vis tiek laukia iš artimųjų palaikymo ir supratimo.

Jeigu jums yra sunku pasiryžti tokiam pokalbiui kreipkitės pagalbos į specialistus, jie gali jums patarti, kaip pasirinkti tinkamą vaikų informavimo būdą, padės jums ir jūsų vaikams šiame sunkiame gyvenimo etape.

Znalezione obrazy dla zapytania: znak zapytania emotka

Kaip kalbėtis su vaikais apie vėžį?

  Mūsų kultūroje susirgimas onkologine liga vis dar stigmatizuoja žmogų, todėl  vengiama kalbėti apie tai. Nutylėta liga įgauna bauginantį vaizdą ir onkologinė diagnozė traktuojama kaip mirties nuosprendis. O į žmogų, susirgusį vėžiu, dažnai žiūrima kaip į pasmerktą. Statistika parodo, kad daugėja onkologinių susirgimų, bet  dėl  to neišauga žmonių mokėjimas kalbėtis apie tai.

Nemažai vaikų susiduria su artimojo žmogaus onkologine diagnoze. Išgirdė, kad kažkas serga vėžių vaikai pradeda išsivaizduoti baisų vėžiagyvį kuris apsigyveno žmogaus kūne ir nenumaldomai jį ėda iš vidaus. Vaikų fantazija, pastiprinta pamatytų filmų vaizdais, sukuria bauginančius scenarijus. Tokius kurie net neateitu į galvą suaugusiam žmogui.

Kaip suaugęs galėtų papasakoti vaikui apie savo ligą?

Pateikiame keletą pavyzdžių, kaip suaugęs galėtų vaikui papasakoti apie tai, kad jis serga vėžiu.

Man gydytojai pasakė, kad turiu ligą, kuri vadinasi vėžys.  Tai nereiškia, kad manyje gyvena vėžys, tai tiesiog toks ligos pavadinimas. Tai reiškia, kad turiu darinį (galima pasakyti kurioje vietoje), kurio ten neturėtų būti.  Todėl  man bus daroma operacija, kurios metu bus pašalintas šis nereikalingas darinys. Po to man suleis vaistus, kad darinys daugiau neatsirastų.“ 

Arba galima pasakyti taip:

Aš sergu onkologine liga, tai reiškia, mano kūne yra ląstelių, kurios neteisingai veikia ir auga ne taip, kaip turėtų. Kad tai sutvarkyti man teks atsigulti į ligoninę, kur gydytojai mane gydys specialiais vaistais. Po tų vaistų aš kartais jausiu nuovargį, būsiu dirglesnis, daugiau miegosiu, mažiau laiko leisiu  su tavimi, nes man trūks jėgų, bet vaistai kovos su neteisingomis ląstelėmis ir yra šansų, kad aš išsigydysiu,  atgausiu jėgas ir gerą nuotaiką.“

Norėdami paaiškinti vaikui kas tai yra onkologinė liga, galite jam papasakoti apie tai, kad: „mūsų kūnas susideda iš labai mažų dalelių, kurios vadinamos ląstelėmis. Kiekviena ląstelė atlieka savo darbą. Ląstelių grupės yra atsakingos už skirtingas kūno dalis. Kad mūsų kūnas būtų sveikas ir galėtų veikti, visos ląstelės turi gerai dirbti savo darbą. Kartais taip atsitinka, kad kai kurios ląstelės nustoja veikti taip, kaip turėtų. Tai paveikia kitas ląsteles, sutrinka daugelio sveikų ląstelių veikla. Tai taip kaip, pavyzdžiui, sugenda mašinytės ratukas ir ji negali be jo važiuoti.  Blogai dirbančių vėžinių ląstelių gali atsirasti daugiau ir tada atsiranda onkologinė liga. Tai toks vidinis guzas, kurį vadiname vėžiniu naviku. Kad kūnas vėl galėtu būti sveikas tą naviką būtina pašalinti.“

Jeigu vaikas nori žinoti kaip atrodo gydymas, galite jam  papasakoti, kad gydytojai yra sugalvoję keletą būdų kaip nuveikti ligą. Jie turi specialius prietaisus, kurie nematomomis bangomis paveikia blogai veikiančias ląsteles ir jos  suyra. Kartais guzas pašalinamas operacijos metu, jis tiesiog išpjaunamas. O kartais sergančiajam žmogui leidžiami specialūs vaistai, kurie sunaikina naviką.

Paaugliai dažniausiai ieško informacijos apie artimojo ligą internete. Ta informacija ne visada būna tiksli ir atitinka tikrovę.  Kartu su gydančiu gydytoju galima aptarti, kaip apie  konkrečią ligą reiktų  papasakoti paaugliui. Paaugliai jau dažniausiai yra ne tik girdėję apie vėžį, bet ir buvo susidūrę su draugo, klasioko, kaimyno arba jų artimųjų onkologine liga.  Todėl, prieš pradedant pokalbį su paaugliu, reikėtų paklausti, ką jie žino apie šią ligą, kaip ją paaiškina.

Kiekvienoje šeimoje yra savo ypatingas bendravimo būdas ir jo vadovaukitės kalbėdami su vaikais apie vėžį. Svarbu, kad jiems būtų suteikta informacija apie tai, jog nei jie, nei kas kitas nepadarė nieko tokio, kas galėjo paskatinti artimojo ligą.  Nuo jų elgesio nepriklauso ar kažkas susirgs vėžių. Svarbu užtikrinti vaikus, kad kas beatsitiktų jie neliks  vieni ir visada bus kažkas, kas jais pasirūpins ir palaikys. Paaiškinkite vaikams, kad vėžys nėra užkrečiama liga ir nereikia vengti bendravimo su susirgusiuoju. Jie visada gali prie jo prisiglausti, apkabinti.  Užtikrinkite vaikus, kad kai jiems kyla klausimai ar jie nori pasidalinti savo jausmais, jie visada gali kreiptis į jus ir visada bus išklausyti.

Jeigu matote, kad jums per sunku yra paaiškinti vaikui tai, kas vyksta, paprašykite pagalbos žmogaus, kuriuo pasitikite arba kreipkitės  pagalbos į specialistus.