Finišą gali teigti esant tik tuomet, kai po podiumo įvažiuoji į paskutinę lenktynių laiko kontrolę – uždarą automobilių (šiuo atveju, ir motociklų, „kvadų“, sunkvežimių) parką.
Kai manęs komunikacijos kolegos prašė pasidalinti mintimis priešpaskutinę šio Dakar’o dieną, nesiryžau. Per didelė atsakomybė leisti mintis iš savo galvos. Tad mintis pasilikau sau. Sutinku su teiginiu, kad žmogus turi vieną burną ir dvi ausis ir kad tokiomis proporcijomis turėtume naudoti šiuos mūsų komunikacijos organus.
Žvelgdamas atgal, galiu pasakyti, kad prieš ir per Dakar’ą buvau ramus. Žinojau, ką galime pasiekti. O pasieki tik tada, kai darai. Susikuri planą. Svarbu suvokti, kad visi dideli dalykai susideda iš mažesnių fragmentų, o tada jau dėlioji mozaiką.
Šis Dakar’as mums buvo permainingas.
Nesiimsiu skaičiuoti, kas būtų buvę, jei vieną dieną nebūtų tekę vairuoti apie 200km greičio ruožo be vairo stiprintuvo, jei dėl tos pačios bėdos nebūtume nusivertę nuo kopos ir pralaukę pagalbos, kol atvyko mūsų bičiuliai iš Maz komandos ir nebūtų pastatę mūsų ant kojų.
Iš tiesų, Dakar’e galioja viena labai aiški taisyklė: čia, kaip ir gyvenime, būna, viskas eina pagal planą, bet nutinka, jog vieną akimirką viskas pasikeičia į diametraliai kitą pusę. Ką išmokau (tikiuosi) iš šio Dakar’o, kad niekada nereikia nuleisti rankų. Ieškoti galimybių, kuriomis patikėtum pats. Jei kažkuo besąlygiškai tiki, tai pasiekti tik laiko klausimas.
TOP10 ar 11 vieta?
Penkios sekundės gyvenime nėra daug. Mūsų atveju gavosi šviesmetis 🙂
Būčiau radęs tų sekundžių. Tačiau dar važiuodamas pasakiau sau ir Sebui: „Padarykime viską, ką galime neišlipdami iš saugios rizikos zonos“. Padarėme. Džiaugiamės esama pozicija. Pasveikinome priešininką. Manau, taip garbinga.
Mano vienas bičiulis yra pasakęs: „Žinai, kad žmonės prasilošia ne todėl, kad eina į lošimo namus. O todėl, kad pabando atsilošti“. Įstrigo kažkaip šis teiginys.
Pagerinome Lietuvos ir Baltijos šalių Dakar’o rezultatą.
Ar dėl to jaučiu ypatinga euforiją? Ne. Tik atlikau savo misiją. Dėl ko džiaugiuosi, tai dėl Komandos. Jiems tai – svarbus atpildas. Matymas, kad tai, ką daro, nėra veltui. Rašau iš didžiosios raidės, nes tai geriausi mano sutikti žmonės ir profesionalai, kurie atiduoda daugiau nei visą save, kad mes galėtume veikti, o Jūs – stebėti vyksmą. Iš tiesų, yra daugiau Komandos narių nei matote čia, Pietų Amerikoje. Jie vykdo savo misiją Lietuvoje. AČIŪ Jums už tai.
Taip pat ačiū visiems Lietuvos (ir ne tik) sirgaliams, kurie įsitraukę palaikė ar kritikavo mus.
Mane, būna, „patarkuoja“ dėl komunikacijos masto. Atseit, ne kalbėk, o važiuok. Žinote, Dakaras – didelis, brangus ir sudėtingas projektas. Todėl reikalingi Partneriai (vėl rašau iš didžiosios raidės). Partneriai, Jie su mumis (ar kitais) yra tik tuomet, jei sukuriama abipusė vertė. Už gražias akis pagalba gali būti tik labai nedidelė 🙂 . Kitaip tariant, Win Win situacija (kai laimi visos pusės).
Šio Dakaro metu Jums stengiausi papasakoti daugiau, kad turėtumėte galimybę labiau įsitraukti į proceso esmę. Juk pasigilinus stebėjimo procesas tampa gerokai įdomesnis. Nes tiesiog Jūs žinote daugiau.
Pabaigai, noriu padėkoti.
Padėkoti Komandai, be kurios aš nieko nebūčiau padaręs. AČIŪ Jums, šaunuoliai.
Padėkoti Tiems, kas įsitraukė į Dakar’o verpetą ir akies krašteliu ar alkanomis akimis buvo su mumis ne tik per visą Dakar’ą, bet ir visus metus. Žinokite, kad be Jūsų tikrai nebūtų mūsų. Lenkiu savo žilstančią (nebūtinai nuo gero gyvenimo) galvą prieš Jus, šaunieji bendražygiai. Ačiū, kad net ir tuomet, kai fortūna mums nesišypso, Jūs esate su mumis. Jūsų palaikymas mums suteikia sparnus.
Padėkoti Partneriams, kurie tikėjo ir tiki mumis besąlygiškai.
Pabaigai, Ponios ir Ponai, Ponaitės ir Ponaičiai:
Nežadu Jums lengvo kelio. Bet žinau, kad jis bus įdomus – Dakaras BAIGĖSI, PRASIDEDA Dakaras!
General Financing# teamPitlane
Photo: Rytis Šeškaitis
