„Aš jau dujų pati nejungiu, bijau, kad nugriūsiu ar dar kas nors atsitiks,“ – dvigubo insulto sukaustyta buvusi žinoma avalynės specialistė Onutė apie savo gyvenimą, darbą, dukters mirtį ir didžiulį norą gyventi
„Mano vaikystė prabėgo Dzūkijos kaime Varėnos rajone, – prisimena Onutė. – Mūsų šeimoje dar buvo trys broliukai, kuriuos turėjau padėti prižiūrėti. Tėvai dirbo miško ūkyje ir turėjome truputį savo žemės, tada galima buvo gauti 60 arų asmeniniam ūkiui.“
Onutės seneliai kadaise buvo išvykę į Ameriką uždarbiauti, tačiau po to grįžo į Lietuvą.
„Senelių aš nespėjau pažint, buvo jau mirę, – pasakoja Onute. – Labai gaila, kad aš nespėjau jų pažinti, negalėjau sužinot, kaip ten iš tolimo kaimo nuvyko su laivu į tą Ameriką…“
Su seneliais atgal į Lietuvą grįžo ir Onutės tėvas, bet jis buvo dar vaikas, neturėjo net 3 metų.
Seneliai už Amerikoje uždirbtus pinigus nusipirko žemės ir miško, pradėjo ūkininkauti, bet prasidėjo karas, žemę atėmė, o pokario metai Dzūkijos kaime buvo labai sunkūs ir pavojingi.
„Mano tėvas buvo didelis patriotas, visada pasiruošęs su ginklu ginti Lietuvą, – prisimena Onutė. – Pokario metu jis buvo partizanas, jeigu ką – tuoj už šautuvo ir išeina į mišką, Visas namų ūkis gulė ant mamos pečių. Mūsų šeima tada gyveno nuolatiniame pavojuje – rusų kariuomenė ateina dieną, o miškiniai ateidavo naktį.“
Onutė prisimena ne kartą naktį prabudusi tarp kambaryje miegančių su automatais vyrų. Tačiau anksti ryte jų jau nebelikdavo – išeidavo į mišką.
„Paskui dieną ateidavo rusai ir net mus, mažus vaikus, klausinėdavo kas pas mus ateina, – pasakoja moteris. – Žinoma, mes nieko nekalbėdavome apie tai, mama buvo griežtai uždraudusi.“
Atvykimas į Vilnių
„Vilniuje atsidūriau atsitiktinai, – prisimena Onute. – Mano vaikystės draugė Birutė Čepulytė prikalbino mane stoti į Lengvosios pramonės technikumą. Nors buvo didelis konkursas – penki į vietą, bet stojamuosius egzaminus išlaikiau ir pradėjau mokslus technikume.“
Nors Onutė norėjo būti siuvėja, tačiau jos auklėtojas prikalbino ją stoti į avalynės specialybę.
„Pabaigusi technikumą pradėjau dirbti P. Eidukevičiaus vardo odos avalynės susivienijimo eksperimentiniame ceche – ruošiau padus basutėms, aprūpindavau detalėmis du cechus, – prisimena Onutė. – Tačiau vėliau mane kažkodėl nusprendė paimti dirbti į kadrų skyrių, tapau „kadrų paruošimo inžiniere“, mokiau darbininkus.“
Šeima ir karjera
Po kiek laiko Onutė susipažino su savo vyru, ištekėjo ir išėjo motinystės atostogų.
„Pagimdžiau dukrytę, – prisimena Onutė. – Norėjau didesnės šeimos, tačiau aš turėjau rezus minus kraują, o tada gydytojai sakė, kad su tokia kraujo grupe galima gimdyti tik vieną kartą, nes jeigu gimdai daugiau, tai kiti vaikai gali turėti sunkių ligų.“
Taip Onutė su vyru ir apsiribojo vienu vaikeliu.
Grįžusi iš motinystės atostogų atgal į darbą, Onutė savo darbdaviams pasakė, kad nenori grįžti į kadrų skyrių, nori kažkokio kito darbo, susijusio su jos tiesiogine specialybe.
„Kurį laiką man davė dirbti tai šen, tai ten, tačiau po to staiga išėjo įsakymas paskirti mane „Eksperimentinio cecho viršininke“, – prisiminė Onutė. – Tai sužinojusi aš apsiverkiau. Labai bijojau tos užgriūsiančios mane materialinės atsakomybės…“
Tačiau įmonės vadovai buvo nepalenkiami.
„Man buvo sakoma: „Tu pati gi norėjai dirbti pagal specialybę, tą mes tau ir siūlome, tai didelis paaukštinimas“, – prisimena Onutė. – Be to, tais laikais bet kuriuo atveju turėjau pas juos atidirbti pagal nukreipimą, todėl priešintis negalėjau.“
Onutė buvo priversta sutikti ir patyrė daug iššūkių, bet buvo labai įdomu, nes dirbo su geriausiais batų modeliuotojais, labiausiai kvalifikuotais avalynės specialistais.
„Mūsų batų modeliuotojai tikrai buvo labai gabūs, galėjo sukurti bato modelį pagal nuotrauką žurnale, – pasakoja Onutė. – Buvo tikrai labai atsakingas bet įdomus darbas.“
Dukros gyvenimo kelias
Onutės dukra nuo vaikystės pasižymėjo muzikiniais gabumais. Juos pastebėjo ne tik šeima, bet ir aplinkiniai.
„Mano dukrą atrinko į M. K. Čiurlionio menų mokyklą kai ji dar lankė vaikų darželį, – pasakoja Onutė. – Tada specialiai ieškodavo vaikų, kurie turi muzikinių gabumų.“
Šeima labai džiaugėsi dukros talentu ir visokeriopai ją palaikė.
„Pas mus namuose buvo toks didelis juodas sovietinis pianinas „Belarus“, – prisimindama šypsosi moteris. – Aš dukrai pažadėjau, sakau, jeigu tu toliau mokysiesi meno mokykloj, tai nupirksim tau gerą pianiną. Ir iš tiesų, kai pradėjo mokytis M.K Čiurlionio mokykloje, nupirkome jai naują gerą „Weinbach“ pianiną.“
Onutės duktė ir toliau mokėsi muzikos, o po to ištekėjo, susilaukė vaikų.
„Mano žentas buvo fizikas, – prisimena Onutė. – Tada buvo devyniasdešimtieji metai, jam buvo sunku rasti darbą, todėl gavęs pasiūlymą dirbti užsienyje jis išvažiavo su mano dukra ir anūkais į Ameriką, Indianapolio miestą.“
Onutei tai buvo labai skaudus smūgis.
Ji norėjo nuolat bendrauti su savo talentinga dukra, padėti auginti anūkus, tačiau duktė gyveno už tūkstančių kilometrų ir Onutė gaudavo tik jos laiškus.
„Sužinojau, kad dukra susirgo onkologine liga, – prisimena Onutė. – Į Lietuvą ji su šeima taip ir nesugrįžo, mirė ten būdama 56 metų.“
Vėliau mirė ir Onutės vyras, su kuriuo ji pragyveno 46 metus.
„Mano vyras nebuvo labai išsilavinęs, kaip dabar madinga, tačiau man to ir nereikėjo, – pasakoja moteris. – Jis buvo kilęs iš Dūkšto, po to baigė mechanizacijos mokyklą. Vyras buvo man ir kojos, ir rankos – visur mane vežiodavo – tai į savo tėviškę Dūkštą, tai į mano – Varėną, dažnai kartu važiuodavome į sodą, kur buvome pasistatę namelį.“
Onutė dabar gyvena viena.
Du jos broliai jau mirę, o likęs vienas brolis jau yra daugiau kaip 80 metų, gyvena su žmona Maryte Grigiškėse.
„Aš savo broliui sakau: „Jums gerai, nes jūs dviese, galite, jeigu reikia, ir greitąją iškviesti ar kitokią pagalbą gauti, – dalijasi mintimis Onutė. – Neduok, Dieve, liksi vienas.“
Kai pasibeldžia liga
Bijoti dėl savo sveikatos Onutė tikrai turi pagrindo.
2024 metų birželio mėnesį ji patyrė sunkų dvigubą insultą. Dabar ji beveik nemato, tačiau truputį su lazdele paeiti po kambarį dar gali.
Iškart po insulto ji gulėjo M. Marcinkevičiaus ligoninėje, po to – Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospise, po to – reabilitacija.
Gydymas padėjo ir Onutė, nors ir ligos suluošinta, tačiau gali bendrauti ir save apsitarnauja.
„Man daktarai pasakė, kad po tokio stipraus insulto tik 20 % žmonių metus išgyvena, – pasakoja senjorė. – Aš jau išgyvenau šiek tiek daugiau, apie porą metų. Tai dabar ne mano valioje, gyvensiu tiek, kiek man skirta…“
Onutė prisipažįsta, kad jai labai padėjo tie pusė metų, praleisti Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospise, kur ji pateko po patirto insulto ir ligoninės.
„Hospise sutikau labai daug gerų žmonių, – pasakoja Onutė. – Geri gydytojai, visada ateidavo pašnekėti, paklausinėdavo ko man reikia. Išmokti vaikščioti su vaikštyne ten man labai padėjo kineziterapeutė Agnė, dažnai ateidavo psichologė Asta. Kiekvieną trečiadienį ir sekmadienį hospiso koplyčioje vyksta pamaldos, kunigas net ir į palatą ateidavo, jeigu koks pacientas prašydavo, kuris pats negalėdavo paeiti… Taip pat mane lankydavo savanoriai.“
Tačiau grįžus namo po gydymo jai daug kas yra labai sunku.
„Kai atvažiavau namo, net nežinojau kaip išsivirti kavos, atmintis labai silpna tapo, – prisimena Onutė. – Teko skambinti savanoriams kad padėtų.“
Dabar Oną namuose aplanko hospiso savanoris Evaldas.
„Aš labai mėgstu skaityti knygas, bet dabar galiu skaityti tik su stipriu padidinimo stiklu, nes beveik nematau, – dalijasi mintimis senjorė. – Man Evaldas ne tik pats knygas paskaito, bet atneša ir įgarsintų knygų. Jau tris tokias jo atneštas knygas išklausiau.“
Ona prisipažįsta, kad jai ne tiek svarbu knygų skaitymas, kiek pats savanorio apsilankymas, pagalba, pabendravimas, nes pati jau gali vis mažiau ir mažiau…
„Aš jau dujų pati nejungiu, bijau, kad nugriūsiu ar dar kas nors atsitiks, – pasakoja Onutė. – Dujas užkuria sesutės, kurios ateina man leisti vaistų į akis.“
Tačiau labiausiai Onutė bijo sveikatos pablogėjimo, kuris prikaustytų ją prie lovos.
„Kai buvau ligoninėje, girdėjau slaugytojų kalbą, kad ten gulėjo moterys, kurios nei kojų negalėjo pajudinti, nei rankų pakelti, – prisimena Onutė. – Sako, ateidavo sūnus, pastovėdavo prie kojūgalio ir išeidavo. Aš joms sakau: „Jūs nors pajudinkite joms kojas, tai nors supras, kad atėjote.“ Šiaip tai, jeigu ilgiau šlapia pagulėsi nejudėdama – tai atsivers pragulos ir žaizdos, kurias yra labai sunku po to gydyti. Būtinai gulintį žmogų reikia pavartyti, pamankštinti, kad nebūtų po to pragulų. Hospise man labai pagerėjo, net galėjau vėl namo sugrįžti, dabar kabinuosi į gyvenimą kiek galiu…“
Hospiso pagalba sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis
Daugiau kaip 260 Vilniaus Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospiso specialistų ir savanorių kiekvieną akimirką yra su tais, kurie kovoja su mirtina liga, patiria didžiulį skausmą, baimę ir nežinią.
Hospiso pagalba suaugusiesiems ir vaikams namuose ir stacionare yra nemokama ir prieinama visą parą.
Padėk sunkiai sergantiems, skirk savo 1,2 procentus GPM Vilniaus Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospisui!
Daugiau informacijos: https://bit.ly/KaipPadeti
