„Pabūti skausme šalia tų, kurių mylimas žmogus išeina, irgi yra mano darbo dalis… Tiesiog stengiuosi būti kartu, paimti už rankos, arba tiesiog esu šalia.“ – Hospiso psichologė Asta apie savo darbo iššūkius.
„Gimiau ir augau šeimoje, kurioje mačiau tikro žmogiško gerumo pavyzdžius ir kur buvo įprasta padėti kitiems, besąlygiškai, nelaukiant kažko atgal, – pasakoja Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospiso psichologė Asta. – Turėjau tėtį, kuris visą laiką padėdavo kitiems, labai daug prisidėjo kuriant Kėdainiuose reabilitacijos centrą žmonėms su priklausomybėmis, daug dirbo su narkomanais ir priklausomybių turinčiais žmonėms.“
Astos tėvai yra tikintys, ypač šiltai ji prisimena močiutę, kurios gerumas ir besąlygiškas tikėjimas padarė jai didelę įtaką.
Gyvenimo kelio paieškos
„Pradžioje pasirinkau tradicinį kelią, – pasakoja Asta. – Pirmasis mano baigtas aukštasis buvo transporto vadyba, logistika. Po jo sekė kitas panašus mokslas – viešbučių administravimas ir turizmo vadyba.
Taigi, pirmoji mano gyvenimo dalis buvo praleista su, kaip aš sakau, ofisiniais darbais – marketingu, kainodaromis, pinigais, pardavimais. Tai irgi yra įdomu, tačiau man visą laiką kažko trūko, kažkoks šaltas tas pasaulis buvo, nedvasingas.“
Tą dvasingumo trūkumą Asta kompensuodavo išvažiuodama savanoriauti.
„Esu išvažiavusi savanoriauti ir į Gruziją ir į Afriką – prisimena moteris. – Gruzijoje, po ten vykusio karo, kartu su viena bažnyčia, organizavome vaikų stovyklą. Afrikoje taip pat dirbau su vaikais bei moterimis. “
Tos savanorystės Astai labai patikdavo, tačiau po jų reikėdavo visą laiką grįžti į darbą, kuris buvo jos pragyvenimo šaltinis.
Posūkis į psichologijos studijas nebuvo jos gyvenime atsitiktinis.
„Gyvenime turėjau savo asmeninių krizių, kurios mane supažindino su psichologija, į kurią aš jau norėjau stoti iš karto po mokyklos baigimo, bet taip jau susiklostė, kad nestojau ir nuėjau kitais keliais.“
Asta praėjo savo asmeninę krizę su psichologų pagalba, ir tai suteikė jai galimybę susipažinti su įvairiomis terapijomis. Ji aktyviai dalyvaudavo grupinėse terapijose bei įvairiuose seminaruose, susijusiuose su psichologija.
„Iš aplinkinių vis išgirsdavau, kad gal tau reiktų stoti į psichologiją? Tai buvo savotiškas paskatinimas, – prisimena Asta. – Žmonės sakydavo: „Tau tai gerai sekasi… Taikliai pasakai, pastebi, sugebi išbūti“. Visa tai mane ir paskatino stoti į psichologiją.“
Psichologijos studijos
Psichologijos studijos Astai buvo tas jos ilgai ieškotas kelias.
„Studijuodama psichologiją, savanoriavau vaikų linijoje, – prisimena psichologė. – Tai suteikė daug konsultavimo patirties, tačiau anoniminės linijos iš esmės yra labiau skirtos palaikyti žmones čia ir dabar, ir žmonėms, patiriantiems krizę.“
Pabaigusi psichologijos studijas, Asta neskubėjo dirbti pagal naujai įgytą specialybę, o paskatinta vienos žinomos psichologės, pradėjo gilintis į mirties temą.
„Aš labai bijojau mirties kaip asmenybė, – prisimena Asta. – Turėjau tikrą mirties baimę, todėl nutariau daugiau pasigilinti į tą temą.“
Darbas hospise
Tuo metu Asta atsitiktinai pamatė Pal.kun. Mykolo Sopočkos hospiso skelbimą apie psichologės vietą.
„Tai buvo tas atvejis, kai darbas ir pašaukimas pats mane surado, – prisimena Asta. – Atėjau į hospisą darbo pokalbiui neturėdama jokių lūkesčių. Atėjau su atvira širdimi, švariu lapu, o išėjau jau susitarusi dėl psichologės darbo ir mano gyvenimas užsipildė tokia gražia šiluma.“
Pasak psichologės, hospisas labai skiriasi nuo kitų medicinos įstaigų, kuriose Asta yra dirbusi arba buvusi.
„Aštuonis mėnesius atlikau praktiką psichiatrinėje ligoninėje Vasaros gatvėje. Ji turi panašią struktūrą ir santykius, kaip ir kitos Lietuvos medicinos įstaigos ir jos labai skiriasi nuo hospiso…“
„Negalėčiau paaiškinti kodėl, bet jausmas hospise visiškai kitoks – čia jaučiasi žmonių šiluma, ir viskas atrodo jauku, lyg būtum namuose. Tai patvirtina ir daugelis hospiso pacientų bei jų artimųjų.“
Pati hospiso aplinka yra jauki, nes yra daug įvairiausių paveikslų, vaikų darbų, šventųjų atvaizdų.
Čia tvyro visiškai kitokia atmosfera.
„Mane visa tai labai užbūrė, – pasakoja Asta. – Aš nuolat laukiu savo darbo dienų, skubu į darbą. Daug žmonių sako: „Oi, vėl pirmadienis“, tokiu liūdnu balsu, kad rodos jiems reikės didelių pastangų kažkaip išdirbti iki penktadienio. Man atvirkščiai, aš laukiu tos dienos, kai ateisiu į hospisą, susitiksiu su pacientais.“
Pasak Astos, hospisas turbūt skiriasi nuo kitų įstaigų tuo, kad kiekvieną kartą, ateidama į hospisą, ji nežino, ar vėl sutiks tuos žmones su kuriais atsisveikino praeitą savaitę.
Bendravimo su hospiso pacientais akimirka
„Hospise aš išmokau atsisveikinti, – dalinasi mintimis psichologė. – Bet ne dramatiškai atsisveikinti, o su tokiu palydėjimu, su pagarba žmogui už tai, kad mes pabuvome kartu, kad žmogus kažkiek leido prisiliesti prie jo gyvenimo.“
Hospiso psichologė prisipažįsta kad, dirbdama čia ji gali stebėti tą gyvenimo trapumą.
Moteris pabrėžia, kad joks kitas darbas, kuriame ji anksčiau dirbo, nedavė jai tos dovanos kiekvieną dieną liudyti gyvenimą.
„Hospise mes iš tiesų liudijame gyvenimą, – pasakoja Asta. – Pradedame vertinti, kad mes esame gyvi. Tas prisilietimas prie mirties parodo, kad gyvenimas yra toks trapus, kad mirtis gali ateiti, nepaisant kokio esi amžiaus, nes serga jauni žmonės ir pagyvenę, jis labai daug duoda. Tai yra didžiulė dovana būti to gyvenimo trapumo liudininku.“
Pasak psichologės, palyginus su kitomis medicinos įstaigomis, hospiso pacientams reikia žymiai daugiau emocinio palaikymo, buvimo šalia čia ir dabar.
Asta dirba ir su pacientų artimaisiais.
„Lietuvoje mes labai bijome mirties temos, – dalijasi mintimis psichologė. – Pabūti skausme šalia tų žmonių, kurių mylimas žmogus išeina, irgi yra mano darbo dalis.
Kartais pacientui reikia pagalbos atleisti, susitaikyti su esama padėtimi, priimti ligą, susitaikyti su aplinkiniais bei savimi…“
Pacientė
Asta prisimena vieną pacientę, kurią sutiko hospise vos tik pradėjusi ten dirbti.
„Prisimenu, atvežė naują pacientę, moterį, onkologinę pacientę, – pasakoja psichologė. – Ji buvo labai žvali, negulinti, pati galėjo vaikščioti, paeiti porą žingsnių, gal su vaikštyne, bet vis tiek. Palyginus su kitais pacientais, kurie jau gulėjo hospise, ji turėjo labai daug energijos ir gyvybiškumo…“
Pirmą dieną Asta dažniausiai nekalbina pacientų, nes jiems reikia apsiprasti su nauja aplinka. Tačiau su šia paciente susipažino, susitarė, kad ji ateis pakalbėti vėliau.
Moteris mielai sutiko, pasakė labai norinti pasišnekėti ir jos susitarė dėl pokalbioi kitą dieną.
„Antrąją dieną aš keletą kartų užėjau į palatą ir vis pas ją buvo giminės, tai vieni, tai kiti, – prisimena Asta. – Ir kažkaip dėl to mes tą pokalbio laiką vis atidėliojome iki pat vakaro…“
Vakare Asta užėjo į palatą, o moteris jai ir sako: „Žinai, Asta, aš šiandien taip pavargau, daug tų giminių lankymų buvo… Ateik, sako, prašau, rytoj… Ir aš sakau, gerai, ateisiu rytoj…“
Asta atėjo kitą dieną, kaip ir buvo sutarta.
„O manęs slaugytoja klausia: „Ką tu čia veiki? Šiandien tau nedarbo diena“, – prisimena psichologė. – Aš sakau, atėjau, nes buvau susitarusi su viena paciente pašnekėti… O slaugytoja man tarė: “Kaip tu pašnekėsi, ji gi numirė…“ Ir man buvo toks didžiulis šokas, aš net nepatikėjau, kad tas mūsų gyvenimas gali būti toks trapus…“
Pasak Astos, tas suvokimas, kad mes visi esame mirtingi, labai stipriai pakeičia žmogų.
„Turbūt visi turime tokį įsivaizdavimą: Mes gimstame, einame į mokyklą, pabaigiam kažkokius mokslus, sukuriame šeimą. O kai jau mes pasensime, kai jau bus mirę mūsų tėvai, mes jau galbūt būsime seneliais, tada ir mes mirsime, – dalijasi mintimis psichologė. – Tai yra tokia iliuzija, kurią turi daugelis žmonių.“
Dirbdama hospise, Asta suprato, kad niekas nei jai, nei niekam kitam to negarantavo. Mirtis gali būti rytoj, poryt ar netgi šiandien…
Ji gali ateiti visiškai netikėtai, nesirinkdama nei amžiaus, nei socialinio statuso.
„Supratusi tai, tu pradedi vertinti kiekvieną dieną, kiekvieną susitikimą, – kalba Asta. – Tu išeidama apkabini žmogų, nes tu nežinai, ar tu jį pamatysi kitą kartą… Pradedi vertinti tą kiekvieną dieną, kiekvieną akimirką, kurią išgyveni…“
Asta pripažįsta, kad kartais jos darbe būna iššūkių, kurių ji negali įveikti.
„Didžiausias iššūkis yra bejėgiškumas, kai matai, kad žmogus yra kančioje, o tu niekuo negali jam padėti, – pasakoja psichologė. – Žinai, kad visos priemonės jau buvo panaudotos, reikiami vaistai duoti, bet vis tiek žmogus kankinasi… Tada tiesiog stengiuosi būti kartu, paimti už rankos, arba tiesiog esu šalia… Darbas hospise išmoko užjausti ir mylėti žmones čia ir dabar. Tai yra didžiulė pamoka ir dovana…“
Hospiso pagalba sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis
Daugiau kaip 260 Vilniaus Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospiso specialistų ir savanorių kiekvieną akimirką yra su tais, kurie kovoja su mirtina liga, patiria didžiulį skausmą, baimę ir nežinią.
Hospiso pagalba suaugusiesiems ir vaikams namuose ir stacionare yra nemokama ir prieinama visą parą.
Padėk sunkiai sergantiems, skirk savo 1,2 procentus GPM Vilniaus Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospisui!
Daugiau informacijos: https://bit.ly/KaipPadeti
