„Paskutiniai trys metai man buvo labai sunkūs – pasakoja žinomo krepšininko žmona Edita Lavrinovič. – Palaidojau abu savo tėvus. Man teko priimti visus sprendimus dėl jų gydymo ir būti kartu iki pat paskutinės jų gyvenimo akimirkos. Vienas mano namų kambarys buvo paverstas tikra ligoninės palata. Emociškai man tai buvo nepaprastai sunkus laikotarpis.“

Vaikystė Alytuje

Edita yra alytiškė, išaugo darnioje ir labai ją mylinčioje šeimoje.

„Abu mano tėvai dirbo, todėl aš stengiausi namuose padėti kiek galėjau, – prisimena Edita. – Kai truputį paaugau, pagamindavau jiems valgyti, nes man labai patiko, kai tėvai grįžta iš darbo – o karšta vakarienė jau ant stalo…“

Editos mama dirbo Alytaus „Alitoje“, o tėtis turėjo savo autoservisą, remontavo automobilius.

Šeimos sukūrimas

„Esu baigusi Kauno medicinos universitetą, magistrantūrą tęsiau Sveikatos apsaugos politikos ir įstaigų administravime, – pasakoja Edita. – Tačiau dirbti šio darbo neteko, kadangi ištekėjau, gimė vaikučiai. Vyras žaidė įvairiose užsienio komandose, todėl kiekvienus metus gyvendavome skirtingose užsienio šalyse.“

Pasak Editos, jie su vyru sutarė, kad abu tuo pačiu metu nebegali daryti karjeros, todėl kažkuris vienas iš jų turėjo pasišvęsti šeimai.

Buvo nuspręsta, kad Edita bus mama ir žmona, rūpinsis namais ir vaikais, o jos vyras darys karjerą krepšinyje. Moteris taip pat turėjo pasirūpinti ir senstančiais savo tėvais, kuriuos netikėtai užklupo sunkios ligos. Medikės karjerą Editai teko paaukoti…“

Mamos liga

„Viskas prasidėjo nuo to, kad mamai akyje surado darinį, kurį būtinai reikėjo išoperuoti, – pasakoja Edita. – Buvo atlikta operacija ir įdėta radioaktyvi plokštelė. Liga lyg ir buvo apsiraminusi, tačiau mama turėjo kas keletą mėnesių pasidaryti kepenų ir plaučių tyrimus, kadangi galėjo formuotis metastazės ir tuo atveju būtų reikalingas sudėtingas gydymas…“

Tačiau tuo metu pasaulyje buvo Covid laikotarpis ir karantinas, todėl medicinos įstaigos apribojo savo paslaugas ir buvo labai sunku patekti pas gydytojus.

„Mamai tada keletą mėnesių negalėjo padaryti echoskopijos, o kai nuėjo jos pasidaryti po 9 mėnesių – jau buvo per vėlu, liga buvo įsibėgėjusi, – prisimena Edita. – Jai rado išplitusias metastazes kepenyse.“

Edita nedelsdama atėjo į pagalbą.

Ji susižinojo, kad vienintelė išeitis tuo metu mamai buvo vartoti labai retus ir brangius, valstybės nekompensuojamus imunoterapinius vaistus.

Tai buvo naujausia terapija, daugiau jokio gydymo nebuvo.

„Bandėme vaistus keletą mėnesių, pirkome vis naujas jų dozes, turėjome daug vilčių, – prisimena Edita. – Tačiau kai mamai po 4 mėnesių padarė magnetinį rezonansą paaiškėjo, kad tie vaistai ligos nepaveikė, ji plito toliau…“

Tada gydytojai nutarė mamai taikyti chemoterapiją ir skyrė vartoti labai stiprius vaistus.

„Tai labai pablogino mamos sveikatą, – prisimena Edita. – Po 10 dienų ji jau pradėjo nebevaikščioti…“

„Pas mane vienas kambarys namuose buvo tapęs tarsi ligoninės palata, – prisimena Edita.

Vėliau mamai buvo vėl padaryti kraujo tyrimai. Jie parodė, kad nepaisant visų pastangų, mirtina liga progresuoja ir gyventi mamai liko nedaug.

„Tada dar nieko nežinojau apie hospisą, todėl nuvažiavome į Gemma kliniką, kur paprašėme vietos mamos slaugai, kad galėčiau ją prižiūrėti ir būti kartu visą parą, – prisimena moteris. – Tada dar buvo karantinas, tačiau atskirą palatą pavyko gauti. Tačiau tai jau nepadėjo – po keleto dienų mamytė iškeliavo…“

Tėtis

„Po mamytės mirties mūsų santykiai su tėčiu labai sustiprėjo, – prisimena Edita. – Jis pas mus labai dažnai atvažiuodavo. Tėtis gyveno savo sodyboje prie Daugų, tačiau nuo penktadienio iki antradienio jis atvažiuodavo pas mus, pas anūkus ir leisdavome laiką kartu.“

Vasarą tėtis irgi stengdavosi būti kartu, persikraustydavo pas Editą į jos sodybą prie Trakų.

„Tėtis netgi pasiimdavo kartu ir savo auginamas vištas, – prisimena Edita. – Tam prie sodybos buvo netgi speciali vištidė.“

Tėtis labai mylėjo Editos vaikus, turėjo stiprų ryšį su anūkais. Jis daug užsiimdavo su jais, vežiojo į būrelius.

Dukteriai gyvenant užsienyje, tėvai netgi ten atvažiuodavo padėti jai prižiūrėti anūkus. Ypač tėtis mylėjo mažiausią Editos mergytę – Leylą.

Netikėta tėčio liga

„Vieną dieną tėtis netikėtai nualpo , – prisimena Edita. – Aš iškviečiau greitąją pagalbą, man buvo labai baisu, bijojau kad nebūtų mikroinsultas.

Edita vyko kartu su tėčiu, bet realybė pasirodė daug baisesnė, negu jie tikėjosi.

Tyrimai parodė, kad tėčio galvoje yra auglys, vadinamas glioblastoma, kuris beveik nepasiduoda gydymui.

Tėčiui buvo nedelsiant atlikta operacija, tačiau gydytojai pranašavo jam gyventi tik apie 9 mėnesius.

Liga sparčiai progresavo, po mėnesio atliktas magnetinis rezonansas parodė, kad auglys per mėnesį ataugo pusantro centimetro.

Tėčiui buvo atlikta dar viena operacija, o po to prasidėjo chemoterapija ir radioterapija.

„Kiekvieną dieną lydėdavau tėtį į tas procedūras, – prisimena Edita. – Namuose jis išgerdavo chemoterapinius vaistus, o po to važiuodavome į ligoninę radioterapijai.“

Po kiek laiko tėtis pradėjo akivaizdžiai silpti.

„Tėtis galiausiai taip nusilpo, kad man net prireikė vyro pagalbos, kad vesčiau jį į radioterapiją, – prisimena Edita. – Jis klupdavo ir galėjo netgi pargriūti…“

Edita ieškojo kitų gydymo variantų, tačiau tėčio diagnozei tinkamo gydymo paprasčiausiai nebuvo.

„Tai man buvo baisiausia, – prisimena moteris. – Pasijutau visiškai bejėgė – nėra vaistų, nėra gydymo, niekuo negaliu padėti mylimam tėčiui, kuris lėtai miršta mano akyse…“

Po kiek laiko tėtis visai negalėjo paeiti, turėjo visą laiką gulėti lovoje.

„Pas mus du kartus per savaitę ateidavo slaugytoja, kadangi reikėdavo lašinti vaistus, kad sumažintų skysčių kaupimąsi smegenyse, – prisimena Edita.

Pažintis su hospisu

„Tuo metu mūsų gyvenime atsirado Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospisas, – prisimena Edita. – Apie jį man pirmą kartą papasakojo šeimos gydytoja, labai teigiamai jį pristačiusi.“

Tada Edita pradėjo tuo domėtis, skaityti apie hospisą.

Moteris prisipažįsta, kad iš pradžių buvo truputį baugu ten kreiptis, tačiau kai susitiko su hospiso darbuotojais ta baimė praėjo.

„Kai hospiso darbuotojai pradėjo lankyti tėtį mūsų namuose, kai aš pamačiau jų rūpestį, mano baimės išsisklaidė, – prisimena moteris – Tai buvo tikra pagalba. Hospisas padėjo tiek mediciniškai, vaistais, tiek ir psichologiškai. Kai man iškildavo kokia problema – paskambindavau į hospisą, pasitardavau ir man labai palengvėdavo, nes hospiso darbuotojai patardavo ką daryti ir kaip elgtis įvairiose situacijose, o jeigu reikėdavo – visada tuoj pat atvažiuodavo.“

Tačiau tėčio liga sunkėjo ir Edita viena namuose nebepajėgė susitvarkyti.

„Atrodė sėdėsiu prie jo paromis ir darysiu viską, ką reikės ir kada reikės, kad tik padėčiau, tačiau galiausiai pamačiau, kad tiesiog nebegaliu jam suteikti tokios priežiūros, kurios jam reikėjo esant tokios būklės,– prisipažįsta Edita. – Hospiso darbuotojai taip pat rekomendavo tėčiui hospiso stacionarą, kur yra žymiai didesnės galimybės ir geresnės sąlygos tėčio priežiūrai.“

Būtent tuo metu hospise atsirado laisva vieta ir jai teko apsispręsti nedelsiant.

„Turėjau apsispręsti per vieną dieną, nes laukiančių vietos hospise yra labai daug, – pasakoja moteris. – Man tikrai buvo sunku apsispręsti. Prisimenu, klausiau ir sūnų, ir vyro, ką daryti? Labiausiai bijojau, kad viena namuose nesugebėsiu tėčio tinkamai prižiūrėti, ko nors laiku nepadarysiu ir jis įkris į komą ar atsitiks kokia kita baisi nelaimė…“

Edita galiausiai apsisprendė važiuoti.

„Mes nuvažiavom į hospisą ir tikrai – vieta buvo paruošta, mus draugiškai pasitiko personalas, psichologė. Kažkaip visi pakalbėjome ir aš labai nusiraminau.“

„Tėčio palatoje dar buvo du vyrai, – prisimena Edita. – Vienas jų, beje, jaunas vyras su tokia pačia, kaip tėčio liga, man atrodo jam buvo apie 30 metų… Netrukus susipažinome su tą vyrą lankančia žmona, jos tėvais ir kažkaip su jais susibendravome per tą laiką. Bendra nelaimė suvienija.“

Tačiau sunki liga progresavo ir palikdavo vis mažiau vilties.

„Atsimenu buvau pas tėtį hospise Kūčių vakarą, – prisimena Edita. – Tada jam buvo stipriai pablogėję, reikėjo dėti deguonies aparatą. Tą pačią Kūčių naktį mano tėtis išėjo…“

Hospiso pagalba sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis

Daugiau kaip 260 Vilniaus Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospiso specialistų ir savanorių kiekvieną akimirką yra su tais, kurie kovoja su mirtina liga, patiria didžiulį skausmą, baimę ir nežinią.

Hospiso pagalba suaugusiesiems ir vaikams namuose ir stacionare yra nemokama ir prieinama visą parą.

Padėk sunkiai sergantiems, skirk savo 1,2 procentus GPM Vilniaus Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospisui!

Daugiau informacijos:  https://bit.ly/KaipPadeti