„Stefanija padėdavo kitiems, netgi savo sveikatos sąskaita… Kai kurių žmonių širdys tiesiog yra sukurtos beatodairiškai padėti…“ – žymaus Lietuvos lankininko atsidavimas savo sunkiai sergančiai žmonai
„Savo žmoną Stefaniją įsimylėjau kai dirbome vienoje organizacijoje, – pasakoja vienas garsiausių Lietuvos lankininkų Arvydas Bagarauskas. – Ji buvo labai graži, žavinga, maloni, tvarkinga. Labai patikome vienas kitam ir todėl po kiek laiko nuėjome prie altoriaus…“
Tik po kurio laiko Arvydas sužinojo, kad Stefanija kilusi iš labai senos ir garbingos giminės, skaičiuojančios savo pradžią nuo 1697 metų.
Tuo metu jaunuolis mokėsi Vilniaus Pedagoginiame institute, o Stefanija buvo baigusi Lengvosios pramonės technikumą.
„Gimiau Šiauliuose, bandžiau stoti į VU psichologiją, tačiau man nepasisekė, po to pašaukė į sovietų armiją.“ – pasakoja Arvydas.
Ten viskas pasisuko jam palankiu būdu…
„Kadangi prieš patekdamas į armiją jau buvau šaudymo iš lanko TSRS sporto meistru , mane paskyrė tarnauti į karinį Rygos sporto batalioną, – prisimena Arvydas. – Tarnyba ten nebuvo pati sunkiausia, tačiau turėjau intensyviai sportuoti. Vėliau ilgai buvau Lietuvos šaudymo iš lanko rinktinės narys, dalyvavau TSRS Tautų spartakiadoje.“
Šiuo metu sportininkui yra 72 metai, tačiau jis vis dar sportuoja.
„Šaudyti iš lanko pradėjau 1968 metais ir šaudau iki šiol, – dalijasi mintimis Arvydas. – Šiuo metu esu ilgiausiai šaudantis iš lanko Lietuvos sportininkas. Savo mylimo sporto tikrai neapleidžiu, šeštadieniais turime varžybas.“
Pasak Arvydo, žinoma, gal ir yra vyresnių žmonių, kurie dabar šaudo iš lanko, bet nėra tokių, kurie yra šaudę taip ilgai.
„Stengiuosi, kaip sakoma, nebūti pensininku, – juokiasi sportininkas. – Negulėti lovoje su nuotolinio valdymo pultu ir netikrinti šaldytuvo, ieškant ką čia suvalgius… Taip tikrai nėra.“
Tačiau Arvydas ne tik šaudo iš lanko ir dalyvauja varžybose, tačiau kasdien aplanko ir savo mylimą žmoną Stefaniją, kuri dabar yra Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospise.
Mylima žmona
Kalbėdamas apie savo žmoną, Arvydas sunkiai gali sulaikyti emocijas.
„Stefanija buvo kaip kokia Motina Teresė, – pasakoja vyras. – Jos noras padėti kitiems tikrai visada buvo begalinis.“
Pasak Arvydo, jo žmona rūpinosi visais aplink ją esančiais, savo artimaisiais, bendradarbiais. Ji ėjo, skubėjo, darė viską ką galėjo, kad padėtų kitiems.
Tačiau tas begalinis rūpinimasis kitais moterį sekino.
„Stefanija tiesiog buvo viena iš tų, kurios per daug dirba ir labai rūpinasi kitais, – prisimena Arvydas. – Mano žmona pastoviai kentė nuo miego trūkumo. Ji miegodavo gal tris, daugiausia keturias valandas, nes visą laiką nerimavo, kad spėtų viską atlikti. Nors Stefanija grįždavo namo iš darbo neišsimiegojusi, tačiau tuoj pat kibdavo į namų ruošos darbus, nes jai buvo svarbu, kad vaikai būtų tvarkingi, švarūs, apsirengę ir turėtų paruoštą maistą.“
Jei kas nors iš pažįstamų ar bendradarbių susirgdavo, Stefanija tuoj pat ieškodavo ryšių, kad tą žmogų paguldytų į ligoninę ar nuvestų pas specialistą, stengdavosi padėti kuo gali.
Žinoma, dažniausiai tas žmogus turėjo savo šeimą, savo vaikus ir galėjo gauti pagalbą iš kitur…
Tačiau ne – Stefanija iškart pasisiūlydavo padėti, nes dėl savo geraširdiškumo turėjo platų pažįstamų ratą įvairiose institucijose.
Pasak Arvydo, Stefanijos darbštumas buvo matomas visur.
„Pas mus namuose visada buvo ideali tvarka, švara, viskas buvo išskalbta ir išlyginta, – prisimena Arvydas. – Mes turime vasarnamį Molėtų rajone, tad įsivaizduokite: jūs ten važiuojate pailsėti, pabūti prie ežero, parinkti uogų, grybų. Tačiau Stefanijai poilsis prie ežero tikrai nebuvo svarbiausia! Mūsų vasarnamyje nebuvo nei dulkelės! Viskas tobula, švaru, tvarkinga, užuolaidos išskalbtos… Aš net nekalbu apie save: visi mano marškiniai buvo Stefanijos išskalbti, išlyginti.“
Arvydas labai apgailestauja ir netgi kaltina save, kad toks jos žmonos darbštumas ir reiklumas sau palaipsniui labai atsiliepė jos sveikatai.
„Negaliu sau atleisti, kad leidau savo žmonai pervargti iki tokio lygio, kad jos kūnas ilgiau to jau nebeištvėrė, – prisimena Arvydas. – Tačiau jos pakeisti negalėjau – ji tiesiog fiziškai negalėjo nieko neveikti, visada turėjo būti užimta ir rūpintis kitais, netgi savo sveikatos sąskaita… Toks jau jos būdas ir charakteris“
Kai pasibeldžia liga
Liga Stefaniją užklupo beveik nepastebimai.
„Mano žmona susirgo Parkinsono liga, – pasakoja Arvydas. – Ji atsiranda tada, kai žmogus visiškai išsekina savo nervų sistemą – lėtai, ne staiga… Stefanija išsekino save per ilgą laiką. Jos kūnas, nervų sistema, visas organizmas jau pradėjo neatlaikyti.“
Žvelgdamas atgal, Arvydas prisimena kaip viskas prasidėjo.
„Stefanijos liga pradėjo pasireikšti kaip šiek tiek padidintas nervingumas, nes ji pastoviai norėdavo padaryti daugiau, nei gali, – prisimena Arvydas. – O kai to padaryti negalėjo, pradėdavo per daug jaudintis, nes buvo įpratusi, kad jei ji ko nors imdavosi – būtinai turėdavo tai užbaigti. O kai jai tas nepavykdavo ar ji jau neturėjo tam pakankamai jėgų, Stefanija pradėdavo nerimauti.“
Pasak vyro, palaipsniui dar labiau sutriko jo žmonos miegas.
„Kaip ir sakiau, ji miegodavo gal kokias tris valandas, daugiausia keturias, nes visą laiką jaudinosi, kad spėtų viską padaryti, – prisimena vyras. – Argi tiek miego pakanka atsistatyti organizmui? Tai tikras savęs alinimas!“
Pablogėjus sveikatai, Arvydas paprašė žmonos nueiti pas gydytoją ir ji tai padarė.
„Tačiau tai jau nieko nepadėjo, –- prisimena vyras. – Buvo paskirti maisto papildai – ir tuo viskas ir pasibaigė… Ir tai galima vadinti gydymu…?“
Būklės pablogėjimas
Kaip Arvydas ir numanė, tokio gydymo Stefanijai buvo per mažai ir jos būklė pastebimai pablogėjo.
Moteris buvo paguldyta į ligoninę.
„Viskas buvo kaip ir neblogai, tačiau staiga iš ligoninės sulaukėme skambučio, kad Stefaniją reikia skubiai pervežti į Santariškių ligoninę, – prisimena Arvydas. – Nežinia, kodėl prireikė tokios skubos, tačiau gydytojai aiškiai pamatė kažką tokio, ką skubiai reikėjo gydyti.“
Pervežus Arvydo žmoną į Santariškes, prasidėjo kalbos, kad ją reikia vežti į reabilitacijos centrą arba jau netgi į slaugos namus.
„Tuo metu pirmą kartą išgirdau apie Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospisą, – prisimena Arvydas. – Mano giminaičiai buvo paguldę ten savo mamą ir sakė, kad priežiūra hospise yra labai kokybiška.“
Arvydas tuoj pat paskambino į hospisą ir jam atsakė, kad dabar ten kaip tik yra viena laisva vieta ir gali Stefaniją priimti.
„Tačiau kaip tik tuo metu, kaip tyčia, pasikalbėjau su keletu „viską žinančių“ žmonių, kurie mane visaip atkalbinėjo, sakė, kad gal dar per anksti į hospisą, – prisimena Arvydas. – Kadangi tuo metu nieko nežinojau apie hospisą, todėl tos jų kalbos mane labai paveikė. Galiausiai paskambinau į hospisą ir pasakiau, kad dabar Stefanijos neatvešime…“
Pasak Arvydo, hospiso darbuotoja tada labai nustebo ir tik dabar jis supranta kodėl.
„Tada aš net neįsivaizdavau, kaip nelengva yra patekti į Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospisą, – prisimena vyras. – Hospiso galimybės priimti naujus ligonius yra labai ribotos. Man buvo suteikta tokia puiki galimybė ir aš ja nepasinaudojau…“
Pasak Arvydo, tada jis, pasiklausęs kitų žmonių patarimų, nutarė pabandyti kitą įstaigą ir nuvežė ten savo žmoną.
Tačiau patirtis ten buvo nuvilianti. Arvydas nutarė atsiimti iš ten savo žmoną ir vėl prašytis į hospisą.
„Vėl paskambinau į hospisą, – prisiminė Arvydas. – Prisipažinau, kad po pirmo pokalbio sutrikau nuo kitų žmonių neteisingų patarimų ir nepasinaudojau galimybe atvežti žmoną į hospisą… Tačiau vietų hospise jau nebuvo, viskas buvo užpildyta. Labai nusiminiau, nes namuose slaugyti yra labai sunku ir neturiu tam jokių specialių žinių.“
Tačiau netikėtai po keleto dienų Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospiso darbuotoja paskambino ir pasakė, kad atsilaisvino viena vieta ir jie galėtų priimti Stefaniją.
„Toliau viskas vyko labai greitai, – prisimena Arvydas. – Mes tuoj pat atvykome ir Stefaniją priėmė į Pal. kun Mykolo Sopočkos hospisą.“
Kaip atrodo tikra priežiūra
Arvydas prisipažįsta, kad Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospisas buvo ryškus kontrastas viskam, ką jis iki tol buvo matęs ligoninėse.
„Mane nustebino didžiulis hospiso darbuotojų dėmesys ligoniui ir puiki organizacija netgi smulkiausiuose dalykuose, – dalinasi mintimis Arvydas. – Hospise pacientai maitinami tris kartus per dieną ir valgis yra labai skanus, nepalyginamas su maistu kitose ligoninėse.“
Pasak Arvydo, jam iškart krito į akis, kad Hospise labai švaru, dažnai keičiama patalynė, dirba psichologė, kunigas aukoja Šv. Mišias hospiso koplyčioje, ligonius ateina aplankyti savanoriai ir yra puikiai vykdoma daugelis kitų dalykų, kurių niekur kitur nepamatysi. Ir tas viskas yra nemokamai…“
Ypač Arvydui patiko hospiso darbuotojų komanda.
„Hospiso darbuotojai man buvo tikras atradimas, tokių atsidavusių ir gerų žmonių retai tenka sutikti, – prisimena Arvydas. – Hospiso komanda yra puikiai parinkta ir nuostabiai sąžiningai atlieka savo darbą. Ateinu į hospisą pas Stefaniją, žiūriu – ji tvarkingai sušukuota, galva išplauta, plaukai surišti, nagai nukirpti… Vienu žodžiu, negalėjau įsivaizduoti, kad tokia priežiūra gali būti.“
Tačiau, pasak Arvydo, tvarka neatsiranda pati, ji turi būti palaikoma visą laiką.
„Ateinu aplankyti Stefanijos, ateina darbuotoja ir man sako: „Išeikite prašau trumpam, mes pakeisime sauskelnes“. Grįžtu po keliolikos minučių atgal žiūriu – patalynė pakeista, žmona sutvarkyta, sušukuota, plaukai surišti, nagai nukirpti…“
Arvydas čia vėl prisimena savo sovietinę praeitį ir tų metų ligonines.
„Aš buvau sovietinės eros vaikas ir turėjau visai kitokį požiūrį į mediciną ir tvarką ligoninėse, – pasakoja vyras. – Tai, su kuo susiduriu hospise, palyginus su sovietiniais laikais yra kaip diena ir naktis… Net negalėjau įsivaizduoti, kad taip gali būti, netikėjau tuo…“
Taip pat Arvydas pasakoja apie hospiso pagalbą ne tik Stefanijai, tačiau ir jam pačiam.
„Įsivaizduokite kokia būtų mano padėtis, jeigu Stefanija būtų namuose, – kiek sutrikęs pasakoja vyras. – Ką man daryti, kaip ją aptarnauti? Turėčiau tris ar keturis kartus per dieną jai ruošti specialų maistą, maitinti, taip pat keisti sauskelnes, ją maudyti… Man 72 metai, aš tiesiog fiziškai negalėčiau ir nemokėčiau viso to atlikti, todėl nepaprastai tai vertinu…“
Nepaisant puikios priežiūros hospise, Arvydas nepraleidžia nei vienos dienos neaplankęs savo brangios gyvenimo draugės.
„Aš ateinu į hospisą pas savo žmoną kasdien, nepaisant to, kad dar dirbu, – pasakoja Arvydas. – Pats ją valgydinu ir esu kartu kiek galiu… Ne todėl, kad nepasitikiu personalu, tačiau todėl, kad noriu pats būti šalia ir padėti savo mylimam žmogui kiek galiu…“
Kasdien apsilankyti hospise Arvydui nesunku, jam patinka ten eiti.
„Visa hospiso komanda mane jau gerai pažįsta, – pasakoja Arvydas. – Mūsų santykiai su jais tapo tikrai ypatingai. Ne tik aš jiems dėkoju, bet ir jie man dėkoja, sakydami: „Ačiū, kad atėjote, kad padedate ją pamaitinti“. Aš sakau: „Už ką jūs man dėkojate? Aš tiesiog prisidedu prie pagalbos savo mylimam žmogui ir noriu būti šalia…“
Paklaustas apie hospiso reikalingumą Lietuvoje, Arvydas net nustemba.
„Hospiso priežiūra ir pagalba esant namuose sunkiam ligoniui yra absoliučiai neįkainojama, – dalinasi mintimis vyras. – Aš nežinau apie kitus hospisus – ir nežinau ar yra kitų hospisų kituose Lietuvos miestuose, bet tai, ką Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospisas daro Vilniuje, yra tikrai stebuklas.“
Pasak Arvydo, jis įsitikino, kad liga nesirenka nei tautybės, nei amžiaus, nei lyties – nieko…
Ji tiesiog smogia tau arba tavo artimam žmogui visa jėga ir tada pasijunti visiškai bejėgis, nežinai ką daryti, griebiesi kiekvieno šiaudo.
O kai staiga gauni tokią didžiulę ir kvalifikuotą pagalbą – tai yra tiesiog stebuklas.
Arvydas sako, kad jis vis dar labai myli savo žmoną ir, jeigu likimas vėl susiklostytų taip, kad jam reikėtų rinktis žmoną – jis vėl neabejodamas rinktųsi Stefaniją.
„Tačiau aš dabar tikrai neleisčiau Stefanijai taip savęs alinti, – dalijasi mintimis Arvydas. – Ji rūpinosi visais, tik ne savimi ir išeikvojo save iki visiško išsekimo, iki ligos. Suprantama, kai kurių žmonių širdys tiesiog yra sukurtos beatodairiškai padėti, nors kartais mums sunku tai suprasti…“
Hospiso pagalba sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis
Daugiau kaip 260 Vilniaus Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospiso specialistų ir savanorių kiekvieną akimirką yra su tais, kurie kovoja su mirtina liga, patiria didžiulį skausmą, baimę ir nežinią.
Hospiso pagalba suaugusiesiems ir vaikams namuose ir stacionare yra nemokama ir prieinama visą parą.
Padėk sunkiai sergantiems, skirk savo 1,2 procentus GPM Vilniaus Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospisui!
Daugiau informacijos: https://bit.ly/KaipPadeti
