„Mano vyras vienu metu pajuto, kad metant kamuolį į krepšį jis pradėjo rankose nebejausti pakankamai jėgos… Tyrimai parodė rimtą ligą, kuri pakeitė mūsų visų gyvenimą…“ – žymaus krepšininko žmonos pasakojimas apie vyro kovą su sunkia liga ir didžiules valios pastangas jai nepasiduoti.

„Susipažinome su savo būsimu vyru Rolandu būdami studentai, jis buvo krepšininkas, aš studijavau biologiją, – prisimena buvusio žymaus Vilniaus „Statybos“ krepšininko Rolando žmona Liana. – Abu mokėmės tame pačiame Vilniaus Pedagoginiame institute ir po 2 metų draugystės nutarėme susituokti.“

Liana yra kilusi iš Rusnės, Rolandas – šiaulietis.

„Kadangi vyras tada žaidė Vilniaus „Statyboje“, nutarėme likti gyventi Vilniuje, – pasakoja Liana. – Po metų atsirado dukra, dar po pusantrų metų – sūnus. Rolandas tada daug sportavo, važinėjo į užsienį, turėjo kontraktų Lenkijoje, po to metus dirbo treneriu Libane.“

Pasak Lianos, Rolandas aktyviai sportavo maždaug iki 35 metų, tačiau ir vėliau kurį laiką buvo žaidžiančiu treneriu.

„Mano vyras kažkaip vis dažniau pradėjo man sakyti, kad metant kamuolį į krepšį jam rankose pradeda trūkti jėgos, atsiranda kažkoks susikaustymas, – prisimena Liana. – Rolandas pradėjo tirtis ir jam nustatė Parkinsono ligą.“

Pasak moters, anksčiau visi galvodavo, kad Parkinsonas yra senų žmonių liga, tačiau ji pamatė, kaip ta liga suserga jauni žmonės ir net vaikai. Tai yra smegenų liga, kuri nesirenka amžiaus ir palaipsniui paveikia visą kūną.

„Rolandas susirgo jaunas, būdamas 35 metų, tačiau aš mačiau Parkinsono liga susirgusį 18 metų jaunuolį, kuris gulėjo ligoninėje su mano vyru laukdamas operacijos, – dalinasi mintimis Liana. – Dabar netgi girdėjau atvejų, kad yra 7–8 metų vaikų, kurie taip pat serga šia liga…“

Pasak Lianos, sergančiųjų Parkinsono liga smegenys neišskiria pakankamai dopamino ir matomai dėl to vieni griūna, eidami į priekį, kitus – meta atgal, dar kitus – sukausto (tai dažniausias požymis). Būna, kad netgi ryti žmogui pasidaro sunku…

Žinoma, visa tai palaipsniui sugriauna žmogaus gyvenimą.

Įsivaizduokite mokytoją, kuris dėsto pamoką ir pradeda griuvinėti prieš savo mokinius ar studentus… Tokio mokytojo nelabai kas ir norės priimti į darbą…

Sergančio Parkinsonu žmogaus likimas dramatiškai pasikeičia – baigti mokslai, specialybė ir įgyta kvalifikacija nebetenka reikšmės, ateities svajonės sugriūva…

Kovos su liga pradžia

„Mano vyras visada buvo ir yra kovotojas, jo toks charakteris, – pasakoja moteris. – Kadangi Rolandas susirgo jaunas, būdamas 35 metų, tai nors jam tas rankas ir kaustė, bet tai netrukdė jam dirbti treneriu. Rolandas dirbo treneriu „Lietuvos ryte“, dar keliose komandose, tačiau po to dėl sveikatos problemų vis dėlto buvo priverstas baigti savo karjerą krepšinyje.“

Tačiau pabaigęs karjerą krepšinyje, Rolandas rankų sudėjęs nesėdėjo – pradėjo vystyti savo statybos projektų ekspertizės verslą.

Kadangi ten nereikėjo fizinės veiklos darbas sekėsi, tačiau liga progresavo ir galiausiai Lianos vyrui buvo pripažintas neįgalumas.

„Vienu metu Rolandui buvo tikrai labai blogai, nepadėjo netgi didelėmis dozėmis geriami vaistai, – prisimena Liana. – Ieškodami išeities, sužinojome, kad gydant Parkinsono ligą buvo atrasti visai nauji metodai. Vienas iš jų buvo specialaus aparatėlio, stimuliuojančio dopamino išskyrimą, implantavimas į smegenis.“

Lianos vyrui buvo implantuotas kaip tik toks aparatėlis ir jis labai padėjo.

„Mano vyrui ši operacija leido išgyventi dvylika tikrai pilnaverčių gyvenimo metų, – prisimena Liana. – Rolandas labai mylėjo gamtą, daug joje būdavo. Mes nuvažiuodavome prie jūros gintarų rinkti, vyras žvejodavo mano gimtojoje Rusnėje, labai mėgdavo grybauti…“

Rolandas netgi susirado įdomų hobį – įsigijo metalo detektorių ir su juo vaikščiodavo gamtoje, ieškodavo monetų ar kitų metalinių daiktų.

„Mano vyras kolekcionavo monetas, keisdavosi jomis su kitais kolekcionieriais, – pasakoja Liana. – Jis buvo labai azartiškas, mokėjo gerai žaisti pokerį.“

Tuo metu Rolandas užsiėmė ir visuomenine veikla, keletą metų buvo Lietuvos Parkinsono draugijos pirmininku.

„Parkinsono liga sergantieji ir jų giminaičiai feisbuke turėjo savo grupę „Drebulė“, kurioje bendraudavo, dalindavosi informacija apie įvairius vaistus, rašydavo, kurie kam padėjo, rengdavo susitikimus, – pasakoja Liana. – Draugija buvo veikli, atsimenu, Rolandas darė žygių, kad nebūtų panaikinta kažkokių specialių vaistų nuo Parkinsono kompensacija (jie pusmečiui kainuodavo apie 600 €). Mano vyras tada ėjo į Lietuvos Sveikatos apsaugos ministeriją ir jie iškovojo, kad tie vaistai liktų kompensuojamųjų vaistų sąraše.“

Tačiau po kiek laiko Rolando sveikata pradėjo blogėti, liga progresavo.

„Iki dvidešimt trečių metų Rolandas net ir mašiną vairuodavo, – pasakoja moteris. – Tačiau po to jam pradėjo svaigti galva, jis pradėjo griūti vaikščiodamas, nes ta jo liga kaustydavo ėjimą…“

Rolandui padarė kitą operaciją, pakeitė smegenyse implantuotą aparatą, tačiau tai jau nepadėjo.

Jis liko visiškai prikaustytas prie lovos, negalėjo nei pats paeiti, nei valgyti, liko visiškai neįgalus.

Ieškodama savo vyrui pagalbos ir norėdama kaip galima greičiau jam padėti, Liana kreipėsi vienu metu net į kelias Vilniaus slaugos ligonines.

Patekimas į hospisą

„Pirmiausia patekome į Šv. Roko ligoninę, – prisimena Liana. – Tačiau po poros mėnesių su mumis susisiekė iš Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospiso ir pasiūlė atsilaisvinusią vietą pas save.“

Lianai tai buvo nauja ir pirma pažintis su Pal. Kun. Mykolo Sopočkos hospiso bendruomene.

„Tikrai labai džiaugiuosi, kad patekome į hospisą, – dalijasi mintimis moteris. – Jaučiamės kaip šeimoje, jaučiu artimą ryšį su darbuotojais. Slaugytojos, gydytojai, psichologė, savanoriai ir darbuotojai tapo labai artimi. Mes ir gimtadienius kartu švenčiame, tai labai suartina.“

Liana džiaugiasi, kad hospise yra koplyčia, aukojamos Šv. Mišios, ateina kunigas, išklauso išpažinties, suteikia sakramentus, palaimina.

„Aš labai nustebau, kad visa hospiso pagalba yra nemokama, – dalinasi mintimis moteris.- Hospise dirba tikrai atsidavę ir labai empatiški žmonės. Jų misija – padėti sunkiai sergantiems žmonėms, kuriems reikia kvalifikuotos pagalbos visą parą. Tokios priežiūros namuose Rolandui mes tikrai negalėtume suteikti, todėl nepaprastai džiaugiuosi, kad turime hospiso komandos pagalbą.“

Hospiso pagalba sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis

Daugiau kaip 260 Vilniaus Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospiso specialistų ir savanorių kiekvieną akimirką yra su tais, kurie kovoja su mirtina liga, patiria didžiulį skausmą, baimę ir nežinią.

Hospiso pagalba suaugusiesiems ir vaikams namuose ir stacionare yra nemokama ir prieinama visą parą.

Padėk sunkiai sergantiems, skirk savo 1,2 procentus GPM Vilniaus Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospisui!

Daugiau informacijos:  https://bit.ly/KaipPadeti