„Savanorystė man padėjo suprasti, kad mano išgyvenimai ir problemos yra menkniekis lyginant su kitų žmonių patiriamais iššūkiais…“ – Sylvia apie savo gyvenimo pamokas
„Nuo pat vaikystės viskas, kas susiję su medicina ir krauju man kėlė baimę, – pasakoja Vilniaus universiteto studentė Sylvia. – Kraujo baimė man atsirado po vieno atsitikimo, kai mano brolis patyrė traumą. Iki šiol atsimenu tą baisią situaciją, kai toje vietoje atsirado raudona kraujo bala, kaip mama prašo mano pagalbos, o aš suakmenėjusi negaliu net pajudėti iš vietos…“
Tačiau nepaisant šio skaudaus atsiminimo, po mokyklos Sylvia pasirinko odontologijos studijas.
„Noras studijuoti odontologiją neatėjo spontaniškai, tačiau taip pat negaliu pasakyti, kad esu ta, kuri nuo vaikystės žinojo kuo nori tapti, – pasakoja Sylvia. – Vizitai pas odontologus vaikystėje man nepaliko gerų atsiminimų. Jų paniškai bijojau, nors mano pirmasis gydytojas odontologas buvo tikrai geranoriškas ir linksmas vyriškis.“
Pasak Sylvios, jos noras išeiti iš komforto zonos vėliau atvedė ją ne tik į odontologijos studijas, tačiau ir į dalyvavimą įvairiose savanorystės programose, ir galiausiai į savanorystę hospise, kuri padėjo merginai suprasti savo tikrąjį gyvenimo kelią ir būtinybę vertinti likimo dovanas.
Vaikystės pomėgiai
„Mano vaikystėje, kaip ir daugeliui, didelę įtaką padarė tėvai, – pasakoja Sylvia. – Vienas iš jų pasiūlymų buvo mokytis Balio Dvariono muzikos mokykloje fortepijono klasėje.“
Sylvia pamena, kaip jos mama ne kartą pasakojo, kaip pati vaikystėje svajojo skambinti fortepijonu.
Ši mamos svajonė neišsipildė, tačiau ji labai norėjo, kad jos duktė mokytųsi muzikos.
„Muzika – puikus būdas ne tik atitrūkti nuo realybės, bet ir pasinerti į visiškai kitą pasaulį. Ji sugeba sukelti šypseną net ir niūriausiomis dienomis, ramybę, kai sielą užlieja nerimas. Muzika tai ne vien tik garsai, susiliejantys į melodiją. Ji ugdo mumyse pasitikėjimą savo jėgomis, leidžia be žodžių išreikšti savo jausmus bei išgyvenimus,“ – dalijasi mintimis mergina.
Sylvia pripažįsta, kad jos muzikos studijos buvo nelengvos. Buvo ir nepasitenkinimo savimi, ir ašarų.
„Pirmaisiais muzikos mokyklos metais mama skatindavo sėsti prie instrumento, mokytis, groti, – prisimena Sylvia. – Tai ne visada būdavo paprasta. Klausytojai dažnai nežino, kas lieka „užkulisiuose“, koks darbas yra įdėtas siekiant atlikti kūrinį…“
Kitas merginos pomėgis, prie kurio ugdymo aktyviai prisidėjo tėvai, buvo teniso pamokos.
„Pirmosios treniruotės vykdavo kunigų seminarijos sporto salėje. Vėliau, įsitraukus visai šeimai, kamuoliukai skriejo „SEB arenoje“ – didžiausiame teniso kortų centre Baltijos šalyse. Nors žinau, kad nepasieksiu žymių tenisininkų, tokių kaip: Rodžerio Federerio, Rafaelio Nadalio ar Novako Džokovičiaus lygio, džiugu sekmadienio popietę praleisti drauge su artimaisiais.
Pasak Sylvios, jos šeima gyvena aktyvų gyvenimo būdą.
„Tėvai išugdė nuostatą, kad šeima yra didžiausia vertybė, – pasakoja mergina. – Kartu keliaujame po pasaulį, žiemos sezonu slidinėjame, o vasarą, esant geriems orams, įprastai renkamės pramogas gamtoje. Linksmybių sūkuryje nepamirštam apie svarbiausias metų šventes. Per Kalėdas akomponuojant gitarai dainuojam giesmes, per Velykas dažom margučius, kepam velykinę bobą…“
Jaunystės pomėgiai
Pasak merginos, mokykloje mokėsi labai gerai, stengėsi dalyvauti visuose konkursuose ir olimpiadose – chemijos, fizikos, biologijos, lietuvių, lenkų kalbų.
Tačiau kai reikėjo pasirinkti specialybę, jai teko apsispręsti, kuriuo keliu eiti.
„Buvau baigusi Vilniaus Balio Dvariono muzikos mokyklą, paskyriau mokymuisi fortepijonu devynerius metus, – pasakoja mergina. – Reikėjo nuspręsti ką su muzikos studijomis daryti toliau.“
Sylvia vis dėlto nusprendė, kad profesionalia pianiste netaps, o tiesiog skambins savo malonumui.
„Man tiek muzika, tiek knygų skaitymas yra savotiškas pokalbis su savimi, – pasakoja mergina. – Kai širdyje prisikaupia labai daug įvairių emocijų ir neturi kam jų išlieti, arba tam tiesiog trūksta žodžių – sėdu prie pianino, kuris yra visada šalia, ir skambinu, pakeldama nuotaiką tiek sau, tiek ir kitiems, kurie manęs klausosi.“
Sylvia prisipažįsta, kad vaikystėje apie odontologės specialybę ji niekada negalvojo.
„Mano specialybės pasirinkimas nebuvo spontaniškas, tačiau ir nesu ta, kuri nuo pat vaikystės žinojo, kuo nori tapti, – pasakoja Sylvia. – Pasirinkau odontologijos studijas Vilniaus universiteto Medicinos fakultete.“
Mergina prisipažįsta, kad pirmieji jos vizitai pas odontologus jai nesukėlė gerų prisiminimų, ji jų labai bijojo.
„Medicinos personalas, adatos ir kraujas man kėlė baimę, – pasakoja mergina. – Mano brolis vaikystėje susižalojo… Buvo bala kraujo ir tada iš siaubo tiesiog suakmenėjau.“
Vaikystės prisiminimai jau kiek nuslopo, tačiau Sylvia pripažįsta, kad gydytojas odontologas turi būti ir geras psichologas, mokėti nuraminti ir net paguosti pacientus.
„Kai kurie pacientai prisimena laikus iki nepriklausomybės, kai odontologijos procedūros buvo labai nemalonios, – pasakoja būsimoji odontologė. – Tada iš tiesų nebuvo nei kokybiškos įrangos, nei gerų medžiagų.“
Pirmosios savanorystės patirtys
„Labai nemėgstu monotoniško darbo, neįsivaizduoju savęs sėdinčios biure priešais kompiuterio ekraną, – pasakoja mergina. – Noriu išeiti iš savo komforto zonos, įgyti naujų patirčių…“
Didelį įspūdį Sylviai paliko jos išvyka į Medicinos vasaros stovyklą Didžiojoje Britanijoje.
Stovykloje mergina turėjo galimybę lankytis Didžiosios Britanijos medicinos įstaigose, susipažinti arčiau su gydytojo darbu, pasikalbėti su ligoniais.
Ją labai įkvėpė vieno gydytojo pasakojimai apie jo patirtį karinių veiksmų zonoje.
„Gydytojui teko dirbti karo mediku, – prisimena Sylvia. – Ir nors nuo karo zonos buvo pakankamai toli, tai tikrai nemažino pavojaus tikimybės. Porą kartų jo paties gyvybė kabėjo ant plauko ir tokiose ekstremaliose situacijose jis skubiai turėjo priimti reikiamus sprendimus, nuo kurių priklausė jo ir kitų žmonių gyvybė.“
Pirmosios pažintys su hospisu
„Pirmą kartą išgirdau apie Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospisą dar mokykloje, kai dalyvavome gerumo akcijoje, – prisimena Sylvia. – Kaip tik tada sužinojau, kas tai yra hospisas ir kokia jo veikla. Taip pat pradėjau domėtis Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospiso vadovės sesers Michaelos Rak gyvenimu, nes manau, kad tai be galo stipri ir empatiška asmenybė, kuri visą save skiria pagalbai kitiems…“
Covid-19 pandemija sutrukdė merginos planams tapti hospiso savanore, tačiau ji prisijungė prie hospiso savanorių vos jai pasibaigus.
„Žinoma, hospise stengiausi padėti ten, kur galėjau ir kur mano pagalbos daugiausiai reikėjo, – prisimena Sylvia. – Tvarkiau kiemą, ravėjau piktžoles, padėdavau virtuvėje.“
Vėliau merginai buvo leista pasivaikščioti hospiso kieme su mažaisiais Vaikų hospiso pacientais, pabendrauti su hospiso ligoniais.
„Prisimenu vieną ligonę, kuri kartą tiesiog paprašė manęs su ja pakalbėti, – prisimena Sylvia. – Ji greičiausiai jautėsi labai vieniša, nors ant stalo stovėjo velykinė verba. Tai rodė, kad tikrai buvo kažkas atėjęs, tačiau greičiausiai negalėjo skirti jai pakankamai laiko…“
Pasak merginos, savanoriavimas hospise suteikė jos gyvenimui visai kitą prasmę.
„Aš supratau, kad hospise yra žmonių, kurie išgyvena nepaprastai sunkų savo gyvenimo laikotarpį ir bendravimas su jais turi jiems ypatingą prasmę, – pasakoja mergina. – Mes tarsi atstovaujame jų artimuosius, kurių nėra šalia. Išsipasakojus pacientams pastebimai palengvėja ir pamačiusi tai aš pasijuntu nuostabiai… Patikėkite, tų ligonių akyse kartais trykšta toks noras gyventi, kokio niekada nemačiau niekur kitur.“
Pasak Sylvios, savanoriavimas Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospise jai parodo, kaip svarbu džiaugtis gyvenimu.
„Hospise supranti, kad tavo išgyvenimai ir problemos yra tik menkniekis, palyginus su ten esančių žmonių gyvenimo iššūkiais, – pasakoja mergina. – Nuostabu yra ir tai, kad tarp hospiso bendruomenės, savanorių ir ligonių atsiranda ypatingas ryšys, kuris kiekvienam iš jų yra labai vertingas ir prasmingas.“
Sylvia nuoširdžiai džiaugiasi, kad turi galimybę savanoriauti hospise, įtraukė į savanorystę ir savo pusbrolį.
„Tikrai kiekvienam siūlau pabandyti savanorystę hospise, – kalba mergina. – Hospisas yra ypatinga vieta, kur tave priims nežiūrint į tavo amžių, pažiūras ar socialinį statusą. Hospisas atnešė į mano gyvenimą naują jo prasmės suvokimą, kurio kitu būdu greičiausiai nebūčiau atskleidusi.“
Hospiso pagalba sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis
Sunki liga bet kuriuo metu gali paliesti kiekvieną iš mūsų ar mūsų artimuosius, į šipulius sudaužyti gyvenimą, sutrypti svajones.
Daugiau kaip 260 Vilniaus Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospiso specialistų ir savanorių kiekvieną akimirką yra su tais, kurie kovoja su mirtina liga, patiria didžiulį skausmą, baimę ir nežinią.
Hospiso pagalba suaugusiesiems ir vaikams namuose ir stacionare yra nemokama ir prieinama visą parą.
Padėk sunkiai sergantiems, skirk savo 1,2 procentus GPM Vilniaus Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospisui!
Kas žino, gal ir tau kada nors prireiks pagalbos?
Daugiau informacijos: https://bit.ly/VilniausHospisas