„Bendraudamas su tais žmonėmis, gavau tikrai unikalų patyrimą, kurio negausi įprastame gyvenime“: mokytojas Artūras apie neįkainojamas gyvenimo pamokas
„Dar mokydamasis Medicinos fakultete pradėjau domėtis apie pagalbą žmonėms, išgyvenantiems sunkią ligą, – pasakoja vilnietis mokytojas Artūras. – Būtent bendraudamas su šiais žmonėmis gavau pačias didžiausias ir svarbiausias savo gyvenimo pamokas.“
Pasak vaikino, tokių gyvenimo pamokų neįmanoma gauti nei mokantis universitete, nei patirti gyvenant įprastą patogų gyvenimą.
Pasak Artūro, mes gyvename visuomenėje, kurioje įprasta slėpti savo problemą, ligą, neįgalumą.
Ji nenori turėti nieko bendro su didžiulius gyvenimiškus iššūkius patiriančiais žmonėmis, palieka juos vienus su savo problemomis.
Tokiems žmonėms yra tiesiog būtina turėti šalia žmogų, kuris gali išklausyti, paimti už rankos, paguosti.
Arba bent patylėti būnant šalia.
Vien tik buvimas šalia sergančiam žmogui jau yra neįkainojama pagalba.
Kelias į savanorystę
Paauglystėje Artūras labiausiai domėjosi gamtos mokslais, tačiau artėjant studijų pasirinkimo metui, jis suprato norintis savo darbą susieti su žmonėmis.
Tai paskatino jį pradėti studijuoti visuomenės sveikatą Vilniaus universiteto Medicinos fakultete.
„Studijų metu pradėjau domėtis disciplina, kuri vadinasi bioetika, – pasakoja jaunuolis. – Tai tokia praktinės filosofijos šaka, kuri nagrinėja, kokie sprendimai gyvybės moksluose yra tinkami, o kurie ne.“
Studijuodamas Artūras taip pat įsijungė į krikščioniško jaunimo grupelę parapijoje.
Joje jaunuoliai studijavo Šventąjį Raštą, dalindavosi mintimis apie jame išsakytas tiesas.
Tuo metu Popiežius Pranciškus paskelbė 2016 metus Gailestingumo metais.
Šventasis Tėvas išreiškė didelį troškimą, kad gailestingumas nebūtų vien žodis, abstrakti sąvoka, tačiau ir gairė mūsų kasdieniam gyvenimui ir santykiams su žmonėmis.
„Mūsų grupelė išsikėlė sau tikslą ne tik labiau pažinti kas tai yra gailestingumas, tačiau ir praktiškai prisidėti prie gailestingumo darbų, – pasakoja Artūras.
Pasak jaunuolio, taip jau nutiko, kad geografiškai artimiausia ir patogiausia vieta tam buvo Vilniaus Pal. Kun. Mykolo Sopočkos hospisas.
„Apie hospiso veiklą mes tada beveik nieko nežinojome, – prisimena Artūras. – Žinojome tik, kad tai tokia įstaiga, kurioje slaugomi sunkiai sergantys žmonės. Pagalvojome, kad galbūt kažkuo galėtumėme ten padėti.“
Artūras paskambino hospiso savanorių koordinatorei, papasakojo, kas jie tokie.
Koordinatorė draugiškai pakvietė juos atvykti susipažinti.
„Nuvykę pamatėme, kad hospiso bendruomenė pasižymi svetingumu, – atsimena Artūras. – Iš tiesų hospisas yra visai nepanašus į įprastą gydymo įstaigą.“ Pasak jaunuolio, hospisas yra labiau namai, kurie stengiasi priimti kiekvieną.
„Buvo gavėnios laikas, todėl mums pasiūlė veiklą, į kurią visi galėjome įsitraukti – prisidėti prie hospiso patalpų tvarkymo – išplauti langus, sutvarkyti laiptines ir t.t.“– prisimena jaunuolis.
Pasak Artūro, kai kurie jo maldos grupės nariai vėliau pasuko įvairiais keliais, savanoriavo kitose organizacijose, tačiau jį ir dar keletą jo draugų pagalba hospisui iš tikro „užkabino“.
„Norėjau skirti savo laiką hospiso pacientams, kuriems vien ta pabuvimo kartu galimybė jų esamoje situacijoje buvo ypatingai svarbi, – dalinasi mintimis jaunuolis.
Pasak Artūro, hospise savanoriai gali atlikti tikrai daug įvairių veiklų: gali padėti sutvarkyti patalpas ar jo aplinką, skleisti žinią apie hospiso darbus, organizuoti įvairius renginius, tačiau asmeniškai man buvo svarbu pabūti su tais, kurie serga nepagydomomis ligomis…“
Pasak Artūro, hospiso personalas turi labai daug savo tiesioginių pareigų ir nors ir labai norėdami ne visada turi laiko užsiimti ligonių socializacija ir jų dvasine savijauta.
Todėl savanoris gali tapti tuo žmogumi, kuris sutinka pabūti prie ligonio, kuriam yra neramu ir baisu dėl savo ligos, arba to, kuris galbūt jaučia, kad greitai turės palikti šį pasaulį.
Studijos Lenkijoje
Artūro domėjimasis bioetika paskatino jį tolesnėms studijoms.
„Baigęs Visuomenės sveikatos studijas, nutariau tęsti studijas Lenkijoje, – dalinasi mintimis Artūras. – Varšuvos universitete pradėjau studijuoti bioetikos mokslus.“
Bioetikos studijas Artūras nusprendė suderinti su savanoriavimu Varšuvoje esančiame „Carito“ hospise.
Pasak jaunuolio, savanoriavimas hospise jį labai praturtino.
„Mokiausi bendrauti su hospiso ligoniais, juos išklausyti, – prisimena Artūras. – Bendravimas su jais man buvo didelė vertybė.“
Jaunuolis klausėsi šių žmonių pasakojimų apie savo gyvenimą, kuo jie džiaugiasi, dėl ko apgailestauja, ko ilgisi.
„Klausydamas jų, aš gavau nepaprastai svarbias gyvenimo pamokas, kurių neišmokys jokia mokykla ir gavau tikrai unikalų patyrimą, kurio negausi įprastame, patogiame gyvenime.“ – dalinasi mintimis Artūras.
Pasak jaunuolio, ši patirtis jam padėjo suprasti, kad gyvenime didžiausi, gražiausi ir svarbiausi dalykai nutinka tada, kai priverti save išeiti iš komforto zonos, padaryti kai kuriuos galbūt nelabai patogius sprendimus ir pasirinkimus.
Tačiau kaip tik tokie pasirinkimai ir suteikia mums daugiausiai gyvenimiškos patirties.
Jeigu gyvenime žmogus ieško vien tik patogumo, vengia bet kokių iššūkių ir sunkumų, jis tarsi užsidaro saugioje dėžutėje ir neturi galimybės augti ir palaipsniui netgi degraduoja.
„Mes gyvename tokioje visuomenėje, kuri bando priversti žmones nuslėpti savo silpnumą ir negalią, – dalinasi mintimis Artūras. – Didžioji visuomenės dalis nenori turėti nieko bendro su žmonėmis, kurie yra kitokie ir nepritampa prie normos.“
Pasak jaunuolio, sunkiomis ligomis sergantys žmonės ir mirties tema taip pat atsiduria mūsų gyvenimo užribyje.
To stengiamasi nematyti ir apie tai nekalbėti.
„Mes kartais diskutuojame, ar reikia kalbėti apie mirtį, – dalinasi mintimis Artūras. –Daugeliui mūsų vis dar sunku suvokti, kad mirtis yra neatsiejama ir, deja, neišvengiama mūsų gyvenimo dalis.“
Savanoriavimas hospise yra būdas padėti ligoniui, kuris kaip tik ir išgyvena tą vieną svarbiausių savo gyvenimo etapų.
Nenuostabu, kad tai suprasdamas, jis jaučia didelį nerimą ir baimę.
Todėl jam labai reikia žmogaus šalia, kuris gali jį išklausyti, paimti už rankos, arba bent patylėti šalia.
Tam visiškai nebūtina būti kažkokiu ekspertu, gydytoju, psichologu.
Tokiu savanoriu gali tapti kiekvienas.
Savanorystės patirtys
„Prisimenu pirmą savo susitikimą su vienu iš hospiso ligonių, – prisimena Artūras. – Tai buvo gal 50-ies metų vyras, sirgęs prostatos vėžiu.“
Pasak vaikino, šio vyro patekimas į hospisą tam pacientui buvo labai skaudus ir netikėtas išgyvenimas.
Šis vyras su žmona ir svečiais dalyvavo didelėje šventėje, kurios metu jam netikėtai pasidarė bloga ir jis nualpo.
Atlikus tyrimus paaiškėjo, kad vyras serga prostatos vėžiu ir liga yra jau stipriai pažengusi.
Atsidūręs hospise, vyras niekaip negalėjo susitaikyti su staiga sugriuvusiais ateities planais ir svajonėmis.
Jis buvo pilnas pykčio ir neigiamų emocijų, kurių niekaip negalėjo suvaldyti.
„Hospisas manęs paprašė jam padėti, – prisimena Artūras. – Pagalba buvo tikrai reikalinga, nes vyras negalėjo pats savarankiškai judėti. Jis galėjo judėti tik su neįgaliojo vežimėlio pagalba, kurį aš stumdavau.“
Palaipsniui abu vyrai pradėjo bendrauti.
„Dažniausiai mes kalbėdavome tada, kai išveždavau jį į lauką parūkyti, – prisimena Artūras. – Prisimenu, jis kartą manęs paklausė: „Artūrai, ar tu supranti, koks trapus yra gyvenimas? Ne, tu negali to suprasti! Išmokti branginti gyvenimą galima tik išmokus mirti…“
Pasak Artūro, kartais mums, turintiems artimųjų tarpe sunkiai sergančius žmones, sunku suprasti, kokie dalykai yra jiems svarbiausi.
„Prisimenu vieną hospise buvusią senutę, gal kokių 80-ies metų amžiaus, – pasakoja jaunuolis. – Dažnai pasiūlydavau jai eiti į parką pasivaikščioti, tačiau ji visą laiką man atsakydavo, kad negali, nes laukia ateinant dukros…“
Keletą kartų gavęs tokį atsakymą, Artūras galų gale pasiklausė gydytojų, kokiomis dienomis ir valandomis ateina senutės dukra.
Paaiškėjo, kad dukra aplanko ją ne dažniau, kaip kas mėnesį, tačiau močiutė laukia jos ateinant kasdien.
Duktė atrodė tikrai gera moteris. Ji atnešdavo senutei įvairių lauktuvių, tačiau kiekvieną kartą labai skubėdavo.
„Duktė savo darbą lyg ir padarydavo – aplankydavo savo mamą, atnešdavo jai visko ko reikia, – dalinasi mintimis Artūras. – Tačiau senutei tų daiktų nereikėjo, hospisas ją viskuo aprūpindavo. Didžiausias šios moters troškimas buvo kuo daugiau pabūti su dukra ir ji kiekvieną dieną laukdavo jos ateinant …“
Pasak Artūro, atvirų ir nuoširdžių pokalbių su hospiso pacientais jis turėjo labai daug.
„Kartais tuose pokalbiuose pasijusdavau bejėgis, nes nežinodavau atsakymo į kai kuriuos jų klausimus, – prisipažįsta Artūras. – Tačiau palaipsniui supratau, kad gyvenime yra daug dalykų, kurių negali paaiškinti ir daug klausimų, į kuriuos negali atsakyti.“
Pasak jaunuolio, į kiekvieną klausimą atsakyti ir nėra būtina, dažnai to žmogui ir nereikia.
Jis tiesiog nori tavo buvimo šalia ir paties bendravimo proceso.
Tai jam yra daug svarbiau, negu kokie nors paaiškinimai ar atsakymai į klausimus.
Hospiso savanorių svarba
„Savanorystės hospise pradžia visada yra susijusi su tam tikru nerimu ir netgi baime, – pasakoja Artūras. – Suprantu, kad visuomenėje yra susiklostę tam tikri mitai apie hospisą – kad ten yra baisu, kad ten vaikšto mirtis, kad norint ten savanoriauti reikia turėti kažkokių ypatingų savybių.“
Pasak Artūro – tai netiesa.
„Kai ateini į hospisą, pamatai, kad ten yra daugiau gyvybės, negu kur nors kitur, – dalinasi mintimis jaunuolis. – Pagrindinis žodis, kuriuo galėčiau apibūdinti hospiso bendruomenę yra svetingumas.“
Savanorystė hospise nereiškia, kad tu ateini ten ir tau pasako, ką tu turi daryti.
Kiekvienas hospiso savanoris savo noru nusistato, kiek laiko šiai savanorystei jis gali skirti ir kokias veiklas jis gali atlikti.
„Žmonės pradeda savanoriauti hospise dėl įvairių motyvų, – dalinasi mintimis Artūras. – Vieniems tai yra tikėjimo praktikavimo būdas ir gyvenimas gailestingumo žinia. Kitiems savanoriavimas padeda išgyventi mirusių artimųjų netekimo skausmą…“
Pasak jaunuolio, savanoriavimas hospise jam yra nepaprastai prasmingas laiko praleidimas.
„Savanoriaudamas aš sutinku žmones, kurie yra man dėkingi ne už kažkokią konkrečią jiems padarytą paslaugą, bet vien už tai, kad aš buvau su jais, – pasakoja Artūras. – Aš žinau, kad jiems tas mano buvimas kartu buvo labai svarbus, nes jis padėjo išgyventi nepaprastai svarbų jų gyvenimo laikotarpį.“
Hospiso pagalba sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis
Sunki liga bet kuriuo metu gali paliesti kiekvieną iš mūsų, į šipulius sudaužyti gyvenimą, sutrypti svajones.
Daugiau kaip 260 Vilniaus Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospiso specialistų ir savanorių kiekvieną akimirką yra su tais, kurie kovoja su mirtina liga, patiria didžiulį skausmą, baimę ir nežinią.
Hospiso pagalba suaugusiesiems ir vaikams namuose ir stacionare yra nemokama ir prieinama visą parą.
Padėk sunkiai sergantiems, skirk savo 1,2 procento GPM Vilniaus Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospisui!
Kas žino, gal ir tau kada nors prireiks pagalbos?
Daugiau informacijos: https://bit.ly/VilniausHospisas