Kartą, prie pietų stalo hospise imta dalintis mintimis apie žvejybą, čia pat buvo sumušta rankomis ir nuspręsta – Hospiso šeima keliauja į žvejybą… Sulaukus palankaus oro ir susirinkus hospiso žvejybos profesionalams ir mėgėjams pradėjo pildytis sergančiųjų svajonės. Kiekvienas žvejys mintyse jau matavo pagautos žuvies dydį ir planavo laimėti lažybas. Visi pagal savo norus pasirinko meškeres bei tinkamą kranto vietą ir prasidėjo laukimas …..
Žvejyba- atskiras gyvenimas kupinas pasirengimo, laukimo ir kantrybės akimirkų. Laikas prie ežero papildytas diskusijomis ir pokalbiais, vaišinimusi arbata, bėgo greitai. Žvejybos pabaigoje laimėtojų nebuvo, nes bendru sutarimu visoms pagautoms žuvelėms buvo dovanotas gyvenimas ir jos grįžo pas saviškes, o mes laimingi ir kupini gerų emocijų pajudėjome link Hospiso.
Ši kelionė dar kartą parodė, kad sunkiai sergantys asmenys gali gyveni pilnavertį gyvenimą ir daryti tai ką labai mėgsta, nors gydytojai jiems nežada nieko gero.
Dėkojam už buvimą kartu, nes drauge neįmanomus dalykus padarome įmanomais.