„Ieškojau savanorystei tokios vietos, kurioje būtų sudėtingiausia emociškai. Tai tikrai vertingas ir gyvenimą pakeičiantis patyrimas, kuris man asmeniškai yra labai brangus ir prasmingas…“ – hospiso savanoris Evaldas apie nepamirštamas savanorystės patirtis ir iššūkius.
„Man 43 metai, aš pats esu laisvai samdomas darbuotojas, dirbu programuotoju, – pasakoja hospiso savanoris Evaldas. – Tai reiškia, kad aš nesu labai stipriai pririštas prie konkrečios darbo vietos arba laiko.“
Tai Evaldui suteikia galimybę darbo dienomis vykti savanoriauti, arba užsiimti kita veikla.
„Žinoma, visus savo darbus turiu atlikti, tačiau aš juos galiu atlikti tada, kai man yra patogiau, – pasakoja Evaldas. – Kai yra susitikimai tai nėra paprasta, tačiau aš viską susiderinu.
Pomėgiai
„Aš esu mėgėjas keliauti, – prisipažįsta Evaldas. – Neseniai buvau keliems mėnesiams išvykęs į Taivaną ir Malaiziją.“
Kelionėse Evaldas dirba nuotoliniu būdu.
„Kartais dalį atostogų praleidžiu tiesiog pasiimdamas kelias savaites, o paskui kokį mėnesį dirbu nuotoliniu būdu, – pasakoja Evaldas. – Tai tokios vadinamos darbostogos, kai ir dirbi, ir atostogauji.“
Tuo metu savanoriauti vyras negali, tačiau ir tada nepamiršta paskambinti keliems hospiso pacientams, kurie, sveikatai pagerėjus, yra iš Hospiso išleisti namo.
Taigi, net ir atostogaudamas jis vis tiek kažkiek laiko skiria savanorystei.
Evaldas laisvalaikiu mėgsta skaityti knygas. Jeigu hospiso pacientai pageidauja kažkokių konkrečių knygų, jis mielai padeda jas gauti iš bibliotekos arba pasiskolina iš draugų.
„Atsimenu kai viena iš mano pacienčių atvyko čia, jos vienintelis noras buvo galėti skaityti. Kadangi aš taip pat mėgstu knygas, pagalvojau, kad šis pomėgis mus vienija. Kartais net pastebiu, kad mums patinka tie patys autoriai. Stengiuosi jai gauti įvairių knygų. Žinoma, vienintelis skirtumas yra tas, kad turiu pasistengti rasti knygas su didesniu šriftu. Mūsų meilė knygoms mus suartina.“
Savanorystė hospise
Hospise Evaldas pradėjo savanoriauti prieš pusantrų metų.
„Manau, kad kiekvienas žmogus savo gyvenime pasiekia tašką, kai pradeda ieškoti gyvenimo prasmės, užduodamas sau klausimus: ką aš darau, kur einu, kokia viso to prasmė, – dalijasi mintimis vyras. – Galų gale pradedi suprasti, kad vienintelis prasmingas dalykas, kuris tau yra svarbiausias, yra tarnystė – tarnystė žmonėms, tarnystė Dievui, tarnystė kitiems.“
Evaldas suprato, kad ir jis nori tarnauti žmonėms.
Savanorystė yra reali pagalba žmonėms.
Pasak Evaldo, jis turi omenyje ne vien tik labdarą ar kažkokią epizodinę pagalbą, tačiau tokią kasdienę veiklą, kuri galėtų įprasminti jį patį, suteikti tikslą, kryptį, pagaliau suteikti džiaugsmo aplinkiniams ir jam pačiam.
Kartu Evaldas prisipažįsta ieškojęs tokios vietos, kurioje, galbūt, būtų sudėtingiausia emociškai arba kur žmonės, galbūt, mažiausiai būtų linkę padėti, kur tikrai reikėtų atiduoti save šimtu procentų.
„Apie Pal. Kun. Mykolo Sopočkos hospisą esu girdėjęs nuo pat jo įkūrimo, – prisipažįsta Evaldas. – Tai kažkaip hospisas man visada pirmoje vietoj buvo. Porą savaičių dar svarsčiau, kaupiausi, ir pagaliau išdrįsęs paskambinau Hospiso savanorių koordinatorei, kuri maloniai pakvietė atvykti.“
Pasak Evaldo, hospise jam smulkiai papasakojo apie hospiso veiklas, parodė patalpas, paaiškino savanoriavimo hospise būdus.
„Hospiso savanorių koordinatorė man paaiškino, kad Hospise yra kelių rūšių savanorystės, – dalijasi mintimis Evaldas. – Viena jų yra pagalba hospiso buityje ar renginių metu, o antroji – savanoriavimas padedant pacientams. Pasirinkau antrąją, nes norėjosi būti kuo arčiau žmonių, kuriems reikia pagalbos ir padėti jiems kuo galiu.“
Pasak vyro, iš pat pradžių jis kurį laiką hospise bandė įvairias veiklas, ieškojo kur galėtų būti naudingiausias.
„Pirma mano veikla buvo pagalba Vaikų hospise, – prisimena Evaldas. – Skaitydavau vaikams pasakas, išveždavau į lauką, pabendraudavau…“
Po kažkurio laiko atsirado pagalbos suaugusiems poreikis.
„Sužinojau, kad reikėtų šiek tiek pagalbos hospiso kineziterapeutei, – prisimena Evaldas. – Tai pagalba, kur reikia kiek fizinės jėgos – padėti perkelti žmogų, pasodinti jį, arba tiesiog kartu pabūti, nes kai pacientas yra pasodintas, su juo visą laiką turi būti žmogus, kuris saugotų, kad jis nepargriūtų. Taigi, perėjau iš savanoriavimo vaikams į savanoriavimą padedant suaugusiems hospiso pacientams.“
Evaldas prisipažįsta, kad kiek vėliau jis pradėjo ir su pacientais bendrauti, juos šnekinti.
Pasak vyro, jis įsitikino, kad komunikacija ir palaikymas yra labai svarbus sunkiai sergantiems pacientams.
Taip savanoriauja Evaldas hospise ir dabar. Pacientai jį mėgsta ir mielai bendrauja.
„Kiekvieną kartą ateidamas į hospisą nesu iki galo tikras, ką tiksliai aš darysiu ir kur reikės mano pagalbos, – pasakoja vyras. – Kartais prireikia kažkokios pagalbos padedant kineziterapeutei, kartais reikia padėti pamaitinti pacientą ar padėti ruošti kokį nors renginį hospise. Arba tiesiog pabūti ir pabendrauti su konkrečiu pacientu, kuriam to reikia.“
Pasak vyro, jis tikrai stengiasi skirti laiko žmonėms, pasikalbėti su jais.
Evaldas ateina pietų metu, todėl kartais padeda pacientus pamaitinti. Visada būna vienas arba pora žmonių, kuriems yra sunku valgyti, todėl Evaldas jiems padeda.
Pasak vyro, jo savanoriška veikla labiau susijusi santykių su pacientais užmezgimu. Jis neieško pokalbių temų, jas padiktuoja kasdienis gyvenimas.
„Kai ateinu, žmogus paklausia, kaip man sekasi, aš paklausiu paciento, kaip jam sekasi, – pasakoja Evaldas. – Ir taip žodis po žodžio prasideda pokalbis. Pastebėjau, kad kiekvienas pacientas turi savo mėgstamą sritį. Tai tarsi raktas, kuris labai palengvina bendravimą. Tereikia įsiklausyti ir jį atrasti.“
Atvažiavęs į hospisą, Evaldas visada klausia savanorių koordinatorės arba hospiso psichologės, kur reikalinga jo pagalba ir eina padėti ten.
„Jos man konkrečiai pasako, kur yra naujas pacientas, arba kas iš esančių nori pakalbėti, – pasakoja vyras.
Pasak Evaldo, jam reikia kažkiek laiko prisitaikyti prie naujų pacientų, suprasti jų norą ir galimybes bendrauti ir kokiomis temomis jie norėtų kalbėti.
Evaldo gyvenimas yra labai turiningas.
Jis gali papasakoti apie savo įdomias keliones, pasidalinti jų nuotraukomis, kalbėti apie džiaugsmingus ir įdomius dalykus, tačiau vyrui svarbiausia – pabandyti prakalbinti patį pacientą, paskatinti jį išsipasakoti apie save, savo pomėgius.
Kiekvieno pokalbio metu jis paprastai suranda temą, kuri abu juos domina ir pokalbis pasidaro prasmingas ir įdomus, atsiranda netgi bendrų pomėgių.
„Apie ligas su savo pašnekovais aš tikrai nenoriu kalbėti, – pasakoja Evaldas. – To nenori ir pacientai, kurie su savo liga gyvena visą likusį laiką. Be to, aš neturiu medicininio išsilavinimo, todėl nelabai galiu apie ligas kalbėti, o tuo labiau ką nors patarinėti… Aš visada stengiuosi ateiti su gera nuotaika ir perduoti ją savo pašnekovams.“
Bendravimas ir kitas žmogus šalia hospiso pacientams ypatingai svarbūs, nors kartais užtenka tiesiog buvimo be žodžių.
„Žmonės savo gyvenime susiduria su krizėmis, dažnai egzistencinėmis, – dalinasi mintimis Evaldas. – O laikas hospise tiesiog leidžia jiems susidoroti su ta krize.“
Pasak vyro, hospise reikia daugiau empatijos, nes susiduri su žmonėmis, kurie čia atsidūrė dėl savo ypatingos padėties ir bendraujant su jais reikia stengtis suprasti, kas jiems svarbu.
„Kai kam yra lengviau, kai kam sunkiau bendrauti, – dalijasi mintimis savanoris. – Kai kas nori keletą minučių pakalbėti, o su kitais galima pabendrauti ilgiau. Tačiau visada stengiuosi, kad po mūsų pokalbio paciento nuotaika taptų bent kažkiek geresnė…“
Evaldo nuomone, daugelis hospiso pacientų yra pakankamai realistiški.
Jie supranta savo gyvenimišką situaciją ir jos sunkumą, tačiau stengiasi priimti tai oriai.
Taip pat visi stengiasi nepraleisti progos pasidžiaugti tomis akimirkomis, kurios atneša jiems gerų emocijų ir palengvina gyvenimą.
Pasak Evaldo, jam labai patinka, kad jis gali pats nusistatyti savo darbo laiką ir atvažiuoti į hospisą dienos metu, kai pagalbos reikia labiausiai.
Pasak savanorio, pirmoje dienos pusėje pacientai paprastai būna aktyvūs, tada bendrauti su jais geriausia. Dieną būna įvairios procedūros, yra daug gydytojų ir slaugytojų.
Vakarop, po šeštos valandos, pacientai jau kiek pavargsta, tampa kiek mieguisti, todėl jis stengiasi atvažiuoti tada, kai jie būna patys aktyviausi ir jo pagalba yra labiausiai reikalinga.“
Pasak Evaldo, kiekvienas jo atvykimas į hopsisą jį emociškai labai subalansuoja.
„Kartais, kai čia atvykstu, turiu kažkokių problemų, atrodo aplinkui vyrauja tam tikras chaosas, – dalinasi mintimis savanoris. – Bet atvykus į hospisą jokio chaoso nebelieka… Įžengi pro duris ir tiesiog esi su šiais žmonėmis, vyksta bendravimas. Nežinau kodėl, bet tiesiog nuostabu, kaip tai veikia. Tai tarsi atlygis už buvimą čia.“
Evaldas pabrėžia, kad savo savanorystėje jis mato prasmingą laiką, kuria leidžia augti ir tobulėti.
„Bendraujant su pacientais aš puikiai matau ir jaučiu, kam yra sunkiau, o kam lengviau, – pasakoja savanoris. – Pokalbiai su jais padeda man suvokti mūsų visų laikinumą ir trapumą, pamatyti tą gyvenimo ciklą ir suprasti, kad visa tai yra tiesiog gyvenimo dalis, kurią reikia priimti.“
Pasak Evaldo, jis stengiasi padėti žmogui čia ir dabar, nes supranta, kad kiekvienas jų neša savo skausmą ir jam reikia atjautos.
Tačiau tuo pat metu jis stengiasi ir neperimti jų skausmo, nes tada jis ne tik negalės jiems padėti, bet ir jam pačiam prireiks pagalbos.
Pasak Evaldo, jis supranta, kad daugeliui hospiso savanorių būti tokiose situacijose yra nelengva, nes jie emociškai labai prisiriša prie savo globojamų žmonių, o tai kai kuriems jų gali pradėti trukdyti savanoriauti…
Nepaisant visų šių sunkumų, Evaldas mato, kokie brangūs savanoriai yra pacientams ir kaip jie reikalingi hospisui.
„Savanoriai tiek hospiso pacientams, tiek darbuotojams yra didelė pagalba ir džiaugsmas, – pasakoja vyras. – Kaip ir minėjau, savanoriai tai pat gauna daug gerų emocijų ir įprasmina savo dieną suteikdami pagalbą tiems, kuriems jos labai reikia.“
Evaldo įsitikinimu, norintiems savanoriauti ir padėti kitiems hospisas yra tikrai tinkama vieta.
„Taip, reikia turėti šiek tiek drąsos ir padaryti tą pirmąjį žingsnį, tačiau tai, kad hospise savanoriauti yra sunku, yra daugiau mitas, – dalijasi mintimis Evaldas. – Visi, norintys padėti, tikrai gali drąsiai ateiti savanoriauti. Tai, kas labiausiai formuoja ir ugdo žmogų, yra tarnystė.“
Pasak savanorio, jis yra labai laimingas, kad rado hospisą, nes ten jaučiasi gerai, bendraudamas su pacientais nejaučia jokio diskomforto.
„Jaučiu, kad labai gerai suprantu šiuos žmones ir kad galiu jiems padėti, ir tai mane daro tikrai laimingu, – pasakoja Evaldas. – Savanorystė hospise yra tikrai vertingas ir gyvenimą pakeičiantis patyrimas, kuris man asmeniškai yra labai brangus.“
Hospiso pagalba sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis
Daugiau kaip 260 Vilniaus Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospiso specialistų ir savanorių kiekvieną akimirką yra su tais, kurie kovoja su mirtina liga, patiria didžiulį skausmą, baimę ir nežinią.
Hospiso pagalba suaugusiesiems ir vaikams namuose ir stacionare yra nemokama ir prieinama visą parą.
Padėk sunkiai sergantiems, skirk savo 1,2 procentus GPM Vilniaus Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospisui!
Daugiau informacijos: https://bit.ly/KaipPadeti
