Biomedicinos mokslų daktarė apie darbo netekimą, sunkią ligą ir nuostabias gyvenimo akimirkas

posted in: Aktualijos | 0

Sakoma, kad nėra nieko baisiau, nei sužinoti savo likimą...“ – biomedicinos mokslų daktarė Jolanta Rimšaitė apie darbo netekimą, sunkią ligą ir nuostabias gyvenimo akimirkas

„2022-ieji metai buvo patys sunkiausi ir tragiškiausi mano gyvenime, – pasakoja biologijos mokslų daktarė Jolanta Rimšaitė. – Netekau darbo, kurį nepaprastai mylėjau ir kuriam buvau beatodairiškai pašventusi beveik trisdešimt savo gyvenimo metų…“

Praradusi darbą, biologė pasijuto kaip laivas be inkaro ir visiškai nežinojo ką daryti, nes jos amžiuje (50 metų) visiškai pakeisti savo gyvenimą yra nepaprastai sunku.

Didžiulė meilė gamtai

„Nuo mažens nepaprastai domėjausi gamta, – pasakoja Jolanta. – Ypač mane domino gyvūnų pasaulis.“

Jolanta baigė zoologiją ir nuo 1995 metų dirbo Ekologijos institute (dabar Gamtos tyrimų centras).

Tyrinėjo vabzdžius ir varliagyvius, įgijo biomedicinos mokslų daktarės laipsnį.

Jolanta darbuojasi. Asmeninio archyvo nuotrauka

„Buvau nepaprasta darboholikė, – prisimena gamtininkė. – Iki tokio lygio, kad neretai netgi pasilikdavau nakvoti darbe.“

Pasak Jolantos, apie jokias vasaros atostogas, žinoma, negalėjo būti nei kalbos, nes pavasaris, vasara ir ruduo yra gyvūnų aktyvumo periodas, todėl reikia išnaudoti kiekvieną akimirką.

Vakarais, po dienos tyrimų gamtoje, gamtininkė sėsdavo prie mokslinių straipsnių ir darbų rašymo.
Toks jos gyvenimo ritmas buvo kasdien, įskaitant savaitgalius.
„Brandžiame amžiuje, būnant 37 metų, man gimė duktė, – pasakoja moteris. – Suprantama tai kiek sumažino mano darbo krūvį, nes reikėjo skirti jai dėmesio, tačiau vis tiek darbui skirdavau nepaprastai daug laiko. Kartais miegui tekdavo tik porą valandų, nes reikėdavo viską suspėti…

Įgyvendinti svajones… Asmeninio archyvo nuotrauka

Staigus sveikatos pablogėjimas
Staiga netekusi mylimo darbo, kuriam buvo pašventusi 30 metų, Jolanta pajuto, kad stipriai pašlijo jos sveikata.

„Pradėjau keistai jaustis, – prisimena biologė. – Pradėjo nei iš šio, nei iš to kilti temperatūra, didėti pilvo apimtis, atsirado daug kitų nemalonių simptomų.“

Turėdama biomedicininį išsilavinimą moteris nuo pat pradžių suprato, kad tai rimta, tačiau paniškai bijojo eiti pas gydytoją.

„Kurį laiką sukaustyta baimės nesąmoningai naudojau „stručio“ taktiką – įkišti galvą į smėlį ir apsimesti, kad viskas gerai, – dalijasi mintimis Jolanta. – Tačiau taip elgtis tikrai negalima ir to tikrai niekam nesiūlau daryti. Kuo liga anksčiau aptinkama – tuo anksčiau galima pradėti gydymą ir pasiekti geresnių rezultatų.“

Tyrimų rezultatai

Tyrimų atsakymai buvo baisūs – Jolantai buvo nustatytas ketvirtos stadijos krūties vėžys su išplitusiomis metastazėmis.

Pasak biologės, išgirdus diagnozę, jai nebuvo nei šoko, nei apatijos.

Buvo tik didelis liūdesys, kad jos trylikos metų dukrytė liks našlaite.

Artimųjų reakcija į Jolantos ligą

„Pas mus su dukra yra labai tvirtas tarpusavio ryšys, nes daugiausiai viena ją ir auginau, – pasakoja Jolanta. – Tik noras su ja kuo ilgiau pabūti ir suteikė man jėgų kovoti su sunkia liga, ištverti sekinančią chemoterapiją…“

Pasak moters, paprastai net geri draugai tokiais atvejais nusisuka, nes jiems būna sunku, nemalonu, ir skaudu.

Todėl Jolanta labai džiaugiasi, kad ją supa tokie žmonės, kurie labai jautriai sureagavo į tai, kas jai atsitiko.

„Būdavo netgi taip, kad man reikdavo raminti verkiančius draugus, o ne jie mane ramino, – prisimena gamtininkė. – Tai nuostabūs žmonės, kurie atėjo man į pagalbą sunkiausiu momentu.“

Pasak Jolantos, ji labai nemėgsta prašyti pagalbos ir visi, kas ją pažįsta, tai žino.

„Tačiau jeigu jie primygtinai man nori padėti – tada aš jau nebegaliu atsisakyti…“ – šypsosi biologė.

O pagalbos moteriai tikrai reikia, nes ji vos gali paeiti keletą žingsnių.

Jolanta taip pat negali naudotis visuomeniniu transportu, nekalbant apie sudėtingesnius reikalus.

„Man tikrai labai pasisekė, kad savo kelyje sutikau labai gerus ir ryžtingus gydytojus, – pasakoja gamtininkė. – Jie iškart man paskyrė chemoterapiją, kuri nors ir buvo labai sunki, tačiau bent jau pristabdė mano ligą.“

Chemoterapijos seansai Jolantai būdavo labai sunkūs. Po jų ji būdavo tokia nusilpusi, kad nepastovėdavo ant kojų.

Jolanta gamtoje. Asmeninio archyvo nuotrauka

Paliatyvi pagalba

„Mačiau, kad pati su savo liga niekaip nesusitvarkysiu, todėl ieškojau pagalbos, – prisimena Jolanta. – Taip mano gyvenime atsirado paliatyvi pagalba ir hospisas.“

Kreiptis pagalbos į Pal. Kun. Mykolo Sopočkos hospisą moteriai rekomendavo jos gydytojas, kurį ji mini pačiais geriausiais žodžiais.

„Kai sunkiai susergi, tai tikrai negali susigaudyti daugybėje informacijos, kuri ant tavęs pasipila“, – pasakoja moteris.

Pasak gamtininkės, netgi tame informacijos sraute hospisas nėra nurodytas kaip pirmas ir svarbiausias pasirinkimas, todėl ligonis gali nesuprasti, kad tai yra būtent ta vieta, kurioje jam tikrai veiksmingai padės.

Hospiso pagalba

Susisiekusi su hospisu, Jolanta nedelsiant sulaukė pagalbos.

„Vos tik susisiekus su hospisu, pas mane į namus atvyko hospiso slaugytoja Ana, – prisimena Jolanta. – Tai tikrai puiki profesionalė, mokanti ir paremti, ir padrąsinti. Ji suleido man vaistų, patarė kokios funkcinės lovos ir vežimėlių man reikėtų, davė daug kitų naudingų patarimų.“

Pasak Jolantos, hospiso darbuotojų pagalba tuo metu jai buvo nepaprastai svarbi.

„Sunkiai sergant yra tikrai nuostabu, kai turi kur kreiptis, kam paskambinti, pasiklausti patarimo, – pasakoja moteris. – Jeigu kas nors rimtesnio atsitinka – hospiso slaugytoja tuoj pat atvažiuoja pas mane į namus, apžiūri, suteikia profesionalią pagalbą.“

Pasak gamtininkės, nuo pat pažinties su hospisu pradžios, ji niekada nesijaučia palikta viena su savo nelaime, visada turi su kuo pasikalbėti ir pasitarti.

Jolanta iki tol nežinojo apie hospiso paslaugą lankant ligonius namuose (o ne tik stacionare), kuri jos nuomone yra nepaprastai reikalinga.

„Hospiso medikų vizitas pas mane į namus – tai kaip ligoninė ant ratų, – pasakoja Jolanta. – Jie man ir vaistų suleidžia, ir slaugomąją medžiagą duoda, ir pamoko kaip tvarsliavą naudoti, perrišimą atlikti. “

Pasak moters, hospisas išgelbėjo jai gyvybę, kai ne taip seniai įvyko sunki komplikacija ir sepsis.

„Tada pasijutau labai blogai, tačiau kažkaip neskubėjau kviesti greitosios, – pasakoja Jolanta. – Atvažiavę hospiso medikai apžiūrėjo mane ir patys tuoj pat iškvietė greitąją pagalbą. Pasirodo, kad viskas buvo labai rimta ir aš buvau per plauką nuo mirties. Nežinau, ar būčiau išgyvenusi, jeigu ne jų pagalba…“

Išmoko džiaugtis kiekviena diena

Jolanta dabar stengiasi negalvoti apie tai, kas bus ateityje, bet džiaugiasi kiekviena diena su savo dukra.

„Sakoma, kad nėra nieko baisiau, nei sužinoti savo likimą ir tai, kas nutiks mums ateityje, – kalba moteris. – Jeigu žmonės apie tai sužinotų, jie negalėtų toliau gyventi ir ištverti to, ką žino…“

Pasak gamtininkės, atsigręždama į praeitį, ji dabar visai kitaip žiūri į savo gyvenimą ir supranta savo padarytas klaidas.

Jolanta sako supratusi, kad reikia mylėti savo darbą, tačiau kartu būtina nepamiršti ir šeimos, savęs, savo sveikatos, ja rūpintis.

Tyrinėjimai… Asmeninio archyvo nuotrauka

„Jeigu paaukoji visą gyvenimą darbui – gali skaudžiai nusivilti, – kalba biologė. – Darbas nuo tavęs nusisuks pirmiausia, kai tik tapsi ten nereikalingas. O sugadintos sveikatos ir bemiegių naktų, atplėštų nuo šeimos, tau niekas nesugrąžins…“

Jolantos nuomone, tėvai labai daug praranda, kai plėšosi keliuose darbuose tam, kad užtikrintų vaikų ateitį, tačiau dėl savo užimtumo neturi laiko pabūti su vaikais, su jais pabendrauti.

„Tokia kaina uždirbami pinigai tikrai yra to neverti, – dalijasi mintimis moteris. – Jie neatstos to artimo bendravimo, kuris kiekvienam vaikui yra būtinas.“

Du svarbiausi gyvenimo pasirinkimai

Pasak moters, sužinojus kad susirgo sunkia liga, jai beliko du pasirinkimai.

Pirmas – visas jai likusias dienas verkti, liūdėti ir laukti mirties.

Antras – džiaugtis kiekviena diena, kai matai saulę, artimus ir mylimus žmones, džiaugtis kiekviena smulkmena, kurios anksčiau nepastebėjai.

Jolanta prie sakurų. Asmeninio archyvo nuotrauka

„Aš nutariau negalvoti apie ateitį, kurios gali nebūti, o džiaugtis kiekviena diena, – kalba gamtininkė. – Pasiramstydama dviem lazdom išeinu pasivaikščioti į botanikos sodą pasigėrėti augalais, o jeigu to padaryti pati negaliu – paprašau draugų ar artimųjų mane vežimėliu nuvežti pažiūrėti kaip žydi sakuros…“

Hospiso pagalba sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis

Tai, kas atsitiko Jolantai, gali atsitikti kiekvienam iš mūsų ar mūsų artimiems žmonėms.

Sunki liga bet kuriuo metu gali į šipulius sudaužyti mūsų gyvenimą, sutrypti svajones.

Daugiau kaip 260 Vilniaus Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospiso specialistų ir savanorių kiekvieną akimirką yra su tais, kurie kovoja su mirtina liga, patiria didžiulį skausmą, baimę ir nežinią.

Hospiso pagalba suaugusiesiems ir vaikams namuose ir stacionare yra nemokama ir prieinama visą parą.

Padėk sunkiai sergantiems, skirk savo 1,2 procentus GPM Vilniaus Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospisui!

Kas žino, gal ir tau kada nors prireiks pagalbos?

Daugiau informacijos: https://bit.ly/VilniausHospisas