„Tėtis tiesiog nugriuvo ant grindų ir niekaip nesugebėjau jo pakelti… Atsinešiau nuo vaikų likusią riedlentę, užkėliau ant jos tėtį ir centimetras po centimetro tempiau jį iki lovos“ – žinomas Lietuvos smuikininkas apie išbandymus prižiūrint sunkiai sergančius artimuosius
„Gimiau 1965 metais, tėvų pedagogų šeimoje, kurioje nuo pat vaikystės buvau apgaubtas meilės ir rūpesčio, – pasakoja garsus Lietuvos smuikininkas, orkestro koncertmeisteris ir solistas Zbignevas Levickis. – Jie turėjo man didelę įtaką ir galbūt dėl to mano gyvenimas taip susiklostė, kad aš jį paskyriau muzikai…“
Pasak Maestro, jo tėvas nuo jaunystės grojo vargonais, mama baigė pedagoginę mokyklą ir dirbo pradinių klasių mokytoja.
Sovietmečiu tėvas už vargonavimą bažnyčiose buvo persekiojamas saugumo struktūrų, spaudžiamas rinkti informaciją apie kunigus.
Jis griežtai atsisakė tai daryti ir buvo priverstas nutraukti vargonininko veiklą.
Turėdamas išlaikyti šeimą, tėvas ėmė mokytojauti – dėstyti muziką ir kitus dalykus.
„Kai aš gimiau, tėvai pagal paskyrimą dirbo Daukšiuose, Tarakonių pradinėje mokykloje. Jiems buvo skirtas mažas kambarėlis mokyklos patalpose. Motinystės atostogų tuo metu nebuvo. Eidama į pamokas, mama dažnai turėdavo palikti mane vieną.“
„Mano tėvai slapta susituokė bažnyčioje – tuo metu tai buvo neleistina ir netgi „amoralu“, – pasakoja smuikininkas. – Taigi mano tėvai rizikavo savo profesine ateitimi dėl tikėjimo. Jiems buvo svarbu auginti mus – mane ir brolį – katalikiškoje dvasioje.“
Mokytojų šeima gyveno labai neturtingai, kartais netgi pritrūkdavo maisto.
Tačiau meilės vienas kitam ir muzikai šioje šeimoje niekada netrūko.
„Vėliau tėvas dirbo Dūkštų, Nemenčinės, Platiniškių mokyklose, – pasakoja Maestro. – Kai septintajame dešimtmetyje religinis spaudimas Lietuvoje kiek atslūgo, jis vėl grįžo prie vargonų – vargoninkavo Šumske, Turgeliuose, Buivydžiuose, Trakuose, vėliau – Vilniaus Šv. Dvasios bažnyčioje.
Pasak Maestro, jų giminėje potraukis muzikai atsirado prieš daugelį metų.
„Atsimenu, kad mano senelis turėjo parduoti dvi karves, kad nupirktų mano tėvui pianiną ir vaikas galėtų mokytis vargoninkavimo, – prisimena žinomas smuikininkas. – Tuo metu buvo sunkūs laikai ir toks poelgis parodė, kad senelis tikėjo tėvo muzikiniu talentu, o tėvas, savo ruožtu taip pat skatino mane polinkiui prie muzikos.“
Maestro dar dabar atsimena, kai vaikystėje jis su tėvais ėjo miesto gatve ir vienos parduotuvės vitrinoje pamatė parduodamą smuiką.
„Atsimenu pradėjau verkdamas prašyti tėvų, kad nupirktų man tą smuiką, – prisimena vyras. – Tai buvo spontaniškas poelgis, tačiau jis parodė, kad mokytis muzikos troškau nuo pat vaikystės…“
Maestro atsimena, kad jam truputį pramokus groti smuiku, jie kartu su tėvu eidavo į vieną gražią vietą ant kalniuko prie Belmonto ežero, atsisėsdavo po vyšnia ir jis grieždavo smuiku, o tėtis jam pritardavo akordeonu.
Abiejų vyrų grojimas pritraukdavo nemažai žmonių, iš visų namų išeidavo žmonės į savo kiemus ir klausydavosi.
„Buvo gera akustika, garsas girdėdavosi toli, sklido iki pat Vilnelės, iki Markučių, – prisimena Maestro. – Kai paaugo mano brolis, tėvai nusprendė jį mano pavyzdžiu taip pat leisti mokytis muzikos. Brolis iš pradžių mokėsi groti smuiku, o po to pas profesorių Leopoldą Digrį baigė vargonų specialybę, tapo vargonininku ir tiktai vėliau pasuko kunigystės keliu. Taigi, ne tik aš vienas, bet visa mūsų šeima buvo labai muzikali.“
Pasak Maestro, netgi patyręs insultą, jo tėvas treniravo ranką ir grojo iki tol, kol fiziškai galėjo, baigdamas savo vargonininko kelią Užupio Šv. Baltramiejaus bažnyčioje.
Zbignevo jaunesnysis brolis vėliau tapo pranciškonų kunigu ir dabar tarnauja Klaipėdos vienuolyne.
O smuikininko mama, išėjusi į pensiją, įgyvendino savo vaikystės svajonę – išmoko groti vargonais ir kurį laiką grojo bažnyčiose.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, tėvai baigė katechetų kursus ir, net būdami pensijoje, dirbo tikybos mokytojais.
„Iki šiol kartais sutinku jų buvusius mokinius, – prisipažįsta Maestro. – Kadangi esu žinomas žmogus, jie mane atpažįsta ir klausia, kaip sekasi mano tėvams. Jie juos prisimena kaip kilnius, tolerantiškus ir dvasingus žmones. Taigi, su tėvais man labai pasisekė.“
Mamos sveikatos problemos
„Kažkuriuo metu pastebėjome, kad mano mamos sveikata silpsta ir blogėja, – atsimena žinomas smuikininkas. – Ja pasirūpindavo tėtis, labai pareigingai palaikydamas ją sunkiu metu, rūpinosi ir lydėjo ją visur, kur tik buvo įmanoma…“
Maestro tuo metu jau gyveno atskirai su žmona ir vaikais, tačiau turėdamas galimybę irgi aplankydavo ir pasirūpindavo mama.
Paaiškėjo, kad mama sirgo Alzheimerio liga, kuri buvo rimta, ilga ir kankinanti.
Šeima pastebėjo, kad mamos judesiai ir reakcija sulėtėjo ir su laiku jai darėsi vis blogiau, kol ji galiausiai tapo gulinčiu ligoniu.
Dvejus metus mama išgulėjo patale sirgdama ir visą laiką tėtis kaip nuoširdus sutuoktinis, jos artimiausias žmogus, ją maitino, vartydavo, kad neatsirastų pragulos ir sutvarkydavo jos aplinką. Aš irgi, kai tik galėdavau, aplankydavau mamą, – prisimena Maestro. – Dažniausiai ateidamas atnešdavau jai gėlių, todėl ji visada būdavo apsupta gėlių.“
Po mamos mirties smuikininko tėtis liko gyventi vienas savo bute.
„Dar mamos paskutiniais gyvenimo metais aš pradėjau galvoti, kaip juos galėčiau pasiimti į savo namus, kad būtų galima juos prižiūrėti, – pasakoja Zbignevas Levickis. – Tada ir priėmiau sprendimą pastatyti prie savo namų priestatą, kad jame būtų atskiros patalpos tėvams.“
Maestro apgailestauja, kad tiesiog nespėjo to padaryti paskutiniais mamos gyvenimo metais, tačiau kai tėtis liko vienas ir jis asmeniškai pamatė ir pajuto, kokia stipri yra vienatvės našta, jis rimtai užsiėmė statybomis ir per metus pastatė patalpas, kuriose apgyvendino savo tėvą.
„Tai tikrai buvo geras sprendimas, nes labai paįvairinau savo ir tėčio gyvenimą, – pasakoja Maestro. – Kartu reikia pasakyti ir dar vieną mus jungusį ryšį – maldą. Mano tėvai buvo labai tikintys ir dalį savo laiko pašvęsdavo maldai, melsdamiesi ne tik už save ir savo artimuosius, tačiau už visą žmoniją. Man tai labai patiko ir aš taip pat esant galimybei pradėjau pastoviai melstis…“
Su tėvu labai džiaugėmės, kai viena iš mūsų maldų išsipildė ir tėvas sulaukė savo 90-mečio.
Tačiau praėjus kiek laiko po gražaus jubiliejaus, Zbignevo tėvas pradėjo netikėtai silpti, jo sveikata stipriai pašlijo.
„Mes jį dažnai veždavome į ligoninę gydymuisi ir tyrimams, – prisimena Maestro. – Ten jis praleisdavo kažkiek laiko, lyg tai sustiprėdavo, sugrįždavo namo, bet neilgam… Po to ir vėl prireikdavo medikų pagalbos…“
Galiausiai Maestro tėtis netgi gavo kraujo užkrėtimą, tačiau ir iš tos bėdos su gydytojų pagalba sugebėjo išsivaduoti.
Gydytojai laikė tėvą ligoninėje tiek, kiek reikėjo, tačiau galiausiai jį vis dėl to teko išrašyti namo.
Tėvo priežiūra namuose
„Atvežus tėvą namo, aš dvi savaites pats vienas jį prižiūrėjau ir slaugiau, – prisimena Maestro. – Pamačiau koks tai sudėtingas darbas ir kiek daug specialių žinių tam reikia turėti, norint jį tinkamai atlikti.“
Nors žinomas smuikininkas ir stengėsi atlikti visus reikiamus ligonio priežiūros darbus, tačiau vieną dieną tėtis nusprendė pats nueiti iki tualeto, tačiau grįžti jau nebegalėjo.
„Tėtis tiesiog nugriuvo ant grindų ir niekaip nesugebėjau jo pakelti, – prisimena Maestro. – Tiesiog neturėjau tiek jėgų ir niekas tuo metu man negalėjo padėti…“
Galiausiai vyras atsinešė vaikų riedlentę, pakišo ją po tėvu ir centimetras po centimetro nutempė jį iki lovos.
„Tačiau paguldyti tėtį ant lovos jau neturėjau jėgų, – prisipažįsta Zbignevas. – Teko laukti vakaro, kviesti sūnų ir tik taip mes jį galiausiai paguldėme į lovą…“
Maestro matė savo tėvo kančias, tačiau žinojo, kad jeigu kas nors jam rimtai atsitiktų – tinkamai padėti jis negalėtų, neturi tam reikiamų žinių ir fizinių jėgų.
„Tuo metu aš jau žinojau apie Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospisą ir netgi dalyvavau labdaros koncerte, kurio lėšos buvo skirtos hospisui, – prisimena žinomas smuikininkas. – Žinoma, susipažinau ir su hospiso direktore seserimi Michaela.“
Maestro paprašė priimti jo tėvą į hospisą, tačiau tuo metu nebuvo vietų.
„Vos tik atsirado tokia galimybė – tuoj pat pervežiau savo tėvelį pas juos, nes žinojau, kad geresnės vietos jo priežiūrai nesurasiu, – prisimena žinomas smuikininkas. – Tai buvo tikrai geras sprendimas, nes visa hospiso atmosfera ir struktūra yra skirta kuo geresnei pacientų priežiūrai…“
Atvežus tėtį į hospisą paaiškėjo, kad jam reikia nemažai priežiūros ir kvalifikuoto gydymo – blogai gijo žaizdos, reikėjo netgi operacijų, įvairios reabilitacijos ir mankštų.
„Turiu prisipažinti, kad tiek mano tėvui, tiek ir man pačiam buvo labai svarbu, kad tėtis hospise gautų ne tik medicininę, tačiau ir dvasinę pagalbą, – pasakoja Maestro. – Hospise tėtis galėjo dalyvauti koplyčioje sekmadieniais aukojamose šv. Mišiose. Jeigu jis neturėdavo jėgų nueiti iki koplyčios – jį palatoje aplankydavo kunigas su šv. Sakramentu. Patikėkite, kiekvienam tikrai tikinčiam žmogui tai yra didžiulė dovana.“
„Tėvas savo dvasią palaikė ne tik šv. Mišiomis, – tęsia Maestro. – Jeigu buvote hospise, tikrai matėte ten daug šventųjų paveikslų ir katalikiškų atvaizdų. Bent jau man tas vaizdas sukelia tikro tikėjimo ir atsidavimo Dievui pojūtį.“
Po kiek laiko, Maestro tėtis iškeliavo į amžinybę, tačiau didžiulę pagarbą hospisui garsus smuikininkas jaučia iki šiol.
„Žinoma, mes visi mirsime, nei vienas to neišvengs, – dalijasi mintimis Maestro. – Tačiau nemažai žmonių miršta dėl ligos, kuri yra nepagydoma ir paskutiniuoju savo gyvenimo laikotarpiu labai kankinasi.
Tuo metu jis dažniausiai jau yra bejėgis, nesugeba valdyti savo kūno ir nieko dėl savęs jau nebegali nuspręsti. Aš jau nekalbu apie orią mirtį, kurios kiekvienas tikrai nusipelno…
Tačiau būtent tos profesionalios medicininės priežiūros ir pagalbos sunkiai sergantys žmonės dažniausiai negauna, miršta skausmuose ir neviltyje, o artimieji jiems niekuo negali padėti, nes neturi tam jokių galimybių ir išsilavinimo…“
Pasak žinomo smuikininko, tokiu atveju hospisas yra kaip tik ta vieta, kurioje pasirūpinama tokiu žmogumi, suteikiama jam visa įmanoma pagalba iki pat paskutinės jo gyvenimo minutės…
„Lenkiu galvą prieš šiuos nuostabius hospiso darbuotojus, kurie man padėjo, kai neturėjau tinkamų sąlygų ir žinių prižiūrėti savo sunkiai sergantį tėvą, – susijaudinęs kalba Maestro. – Hospiso priežiūra yra ne tik labai reikalinga mediciniškai – jos darbuotojų teikiama pagalba yra labai tauri, kilni ir žmogiška…“
Hospiso pagalba sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis
Daugiau kaip 260 Vilniaus Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospiso specialistų ir savanorių kiekvieną akimirką yra su tais, kurie kovoja su mirtina liga, patiria didžiulį skausmą, baimę ir nežinią.
Hospiso pagalba suaugusiesiems ir vaikams namuose ir stacionare yra nemokama ir prieinama visą parą.
Padėk sunkiai sergantiems, skirk savo 1,2 procentus GPM Vilniaus Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospisui!
Daugiau informacijos: https://bit.ly/KaipPadeti
